Tado Gindrėno kūrybinis metodas artimas popmenui, tačiau autorius naudoja nebūdingą popmenui lino raižinio techniką. Popmeną Tadas mato kitaip – netradiciškai. Jo darbai juodai balti, stiprūs, vyriški, be sentimentų ir puošybos, skamba, kaip įtempta styga. Tvirta vaizdo konstrukcija, sausa, aštri, nebūdinga ekspresionistinei lietuvių grafikos raižymo braižui, darbai originalūs, netikėti bendrame lietuvių dailės kontekste.
Gindrėno darbai išsiskiria ir savo formatais: jie dideli, netelpantys į tradicinius estampo rėmus. Darbams grafikas naudoja seną, suraižyta, apgadintą linoleumą. Tai jis daro specialiai. Estampe matosi ne tik išrėžtas piešinys, bet ir kažkada stovėjusių staliukų, fotelių kojelių atspaudai. Tai lyg istorija, kurią menininkas tęsia toliau. Tai lyg dabarties žaismas su praeitimi. Tačiau kūriniuose svarbiausi tampa siužetai. Jie juokiasi iš visų: iš namų, iš ideologijų, iš stereotipų... iš mūsų. Ir tai žavi, nes jis juokiasi iš savęs.
Ciklas „Miestiečiai ir miestovaizdžiai“ sudaro tokius teminius sluoksnius: globalu versus lokalu, vieša versus privatu, tolima versus artima, atvira versus uždara, amžina versus laikina, sava versus svetima ir t.t.
Ciklo esmė – kuo įvairesniais rakursais pažvelgti į erdvę, kurioje gyvename, ir tuos, kurie gyvena šalia. Reikia perprasti genius loci – vietos dvasią, kad nesijaustume svetimi savo namuose, susvetimėję su savo aplinka, pernelyg nutolę, arba atvirkščiai – pernelyg priartėję, praradę kritinę distanciją, todėl išsitrina individualūs bruožai, žmonės virsta „mase“ – miniažmogiais… Tačiau tai ne sociologija, o mąstymas vaizdais, tyrinėjant virsmų epochos bruožus.
