Amerikoje dukrytę auginanti Ž. Gavelienė Lietuvoje baigė socialinę pedagogiką, dirbo SOS vaikų kaime, vėliau dienos centre. Ž. Gavelienė atvirauja, jog šiandien gyvenimas yra pilnas iššūkių, mat dar prieš persikeliant gyventi į Ameriką šeimą aplankė netektis, vėliau lydėjo skyrybos su vyru bei sveikatos problemos. Tačiau moteris atveria ir pozityvią monetos pusę, ji įkūrė savo prekės ženklą, kuriame vysto drabužių su atšvaitais verslą. Pašnekovė dar šiandien prisimena, jog SOS vaikų kaimai pakeitė jos gyvenimą ir padėjo tvirtus pamatus ateičiai.
„Dabar drąsiai galiu pasakyti – niekas nevyksta veltui. Aš žinau, kad turėjau atsidurti SOS vaikų kaime ir tai buvo nuostabiausi mano metai. Pamenu, kaip klasiokai man pavydėjo, nes jie gyveno butuose, o aš name, su savo kambariu, sūpynėmis, erdvia aplinka. Po vasaros atostogų galėdavau pasigirti, kad buvau stovyklose prie jūros ar Italijoje.
Valstybiniai globos namai ir SOS vaikų kaimas buvo du nepalyginami dalykai. Šimteriopai geriau buvo SOS vaikų kaime, mes ten turėjome šeimos modelį, nors ir trūko tėviškos figūros, tačiau visa kita buvo idealu”, – pasakojo Ž. Gavelienė.
Ž. Gavelienė: „Tą dieną sau pasakiau – darysiu viską, kad tik negyvenčiau taip, kaip ji”
SOS vaikų kaime augusi Ž. Gavelienė neslepia, jog paauglystėje jai buvo svarbiausia turėti kur pernakvoti ir pavalgyti, būtent to ji savo biologinėje šeimoje negalėjo gauti, todėl galimybė augti ne globos namuose, o SOS vaikų kaime jai buvo didžiulis išsigelbėjimas ir tikrų namų jausmas. Moteris priduria, jog būdama 15 metų susitiko su savo mama, tačiau nuo to susitikimo jos požiūris į gyvenimą ėmė keistis sparčiai.
„Niekada negyvenau su savo biologiniais tėvais, visi gailėjo manęs, bet man svarbiausia buvo turėti stogą virš galvos, maisto ir šiltą lovą. Kai man buvo 15 metų, mano SOS mama suorganizavo susitikimą su mano biologine mama.
Mamos diena, laukiu jos, o ji ateina girta. Pamačiusi aplinką, kurioje ji gyveno, supratau, kad galėjau gyventi ten. Tą dieną sau pasakiau – darysiu viską, kad tik negyvenčiau taip, kaip ji. Pernai sausį ji mirė. Jaučiu jai tik dėkingumą už tai, kad ji man suteikė gyvybę”, – atviravo moteris.
Gyvenimo citrinos: artimo draugo netektis ir specialistų pagalba
Anot Ž. Gavelienės, gyvendama SOS vaikų kaime, ji suprato kas yra tikri namai, tačiau geras akimirkas lydėjo ir realybė. Netekusi savo artimo draugo trylikametė Ž. Gavelienė suprato, koks yra trapus gyvenimas.
Šiandien moteris teigia lig šiol palaikanti ryšį su SOS vaikų kaime augusiais vaikais ir darbuotojais, o tam tikri specialistai su Ž. Gaveliene kartu buvo ir per sunkiausius jos gyvenimo etapus.
„SOS vaikų kaimas parodė man galimybes, kaip galiu gyventi pilnavertį gyvenimą. Ten patyriau stovyklas Italijoje, kaimo gimtadienius, stalo tenisą, čiuožinėjimą nuo kalnų žiemą, žygius, keramikos užsiėmimus.
„Facebook” turiu beveik visus vaikus ir darbuotojus, bet artimiausiai bendrauju su savo SOS mama Vanda, kuri gyvena Floridoje. Ji buvo didžiulė atrama per mano skyrybas, žino visas mano paslaptis, džiaugsmus ir skausmus.
Jaunystėje žaisdavau su visais kieme, bet paauglystėje tapau uždaresnė. Praradusi klasioką būdama 13 metų, supratau, koks gyvenimas yra gležnas, o mano bendraamžiai dar negalvojo apie tokius dalykus.
Dainius Miežys (tuometinis SOS vaikų kaimo direktorius, aut. p.) man buvo kaip svajonių tėtis, socialinė darbuotoja Rūta tapo geriausia drauge, psichologė Sigita net po išėjimo iš SOS vaikų kaimo visada buvo pasiruošusi mane išklausyti.
SOS vaikų kaimas mane išmokė rūpintis ir padėti kitiems. Net dabartinė mano pozicija darbe yra susijusi su pagalba darbuotojams ir klientams. Esu labai dėkinga ir laiminga, kad turėjau galimybę būti SOS vaikų kaimo dalimi – ir kaip vaikas, ir kaip darbuotoja”, – sakė Ž. Gavelienė.
Vaikui užaugti reikia viso kaimo – skirkime 1,2% GPM paramą
SOS vaikų kaimai jau 30 metų Lietuvoje teikia pagalbą vaikams ir jaunuoliams patiriantiems krizines situacijas. Dėl nuolatinio emocinio streso – tėvų konfliktų, skyrybų, psichologinio smurto ar jausmo, kad niekas jų nesiklauso, kasmet daugiau nei 1,4 tūkst. nepilnamečių jaučia, kad dingimas yra vienintelė išeitis iš krizinės situacijos. Dauguma šių vaikų jaučiasi nereikalingi, vieniši, be vilčių ir be pagalbos. Tai ne tik fizinė, bet ir psichologinė krizė, kurios pasekmės gali būti ilgalaikės.
1,2% parama padės užtikrinti vaikų psichologinę ir fizinę gerovę. Surinktos lėšos bus skiriamos psichologinei pagalbai, globai ir specialistų darbo stiprinimui. Ši parama yra daug svarbesnė negu galima įsivaizduoti, – ji padės užtikrinti reikiamą pagalbą ir priežiūrą vaikams, kuri būtina jų augimui ir vystymuisi.
1,2% GPM paramą galima skirti SOS vaikų kaimai Lietuvoje adresu nedingo.lt.
Straipsnį parengė: „Labdaros paramos fondas SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
