Seras Howardas Stringeris, „Sony“ korporacijos valdybos pirmininkas pamena, jog 2011-ieji turėjo būti bendrovės atgimimo metai. „Šiais metais investicijos turėjo atsipirkti“, – prisimena jis.
Užimdamas aukščiausias pareigas bendrovėje, Howardas jau šešerius metus bando sugrąžinti legendinės Japonijos elektronikos bendrovės šlovę. Rinką pasiekė pirmosios planšetės ir atnaujinta „PlayStation“ žaidimų konsolė.
Kompanija tikėjosi per artimiausius šiuos ir kitus metus uždirbti maždaug 2 mlrd. JAV dolerių pelno.
„Nuoširdžiai tikėjau, kad šie metai bus įsimintini“, – sako jis pietaudamas viename prabangiausių Volstryto dangoraižių, kur įsikūręs jo pagrindinis biuras. „Jie ir bus įsiminti, tačiau neigiama prasme“.
Katastrofa, kurios nebuvo galima numatyti
Visos bėdos prasidėjo 2011 m. kovo 11 d. Hovardas buvo ką tik parskridęs iš Tokijo į Niujorką. Maždaug penktą valandą ryto jis atsidarė savo el. pašto dėžutę, kur gavo pranešimą apie ką tik įvykusi galingą cunamį rytinėje Japonijos dalyje.
Jis galvojo skristi atgal į Tokiją, tačiau „jiems manęs nereikėjo“. Įsitikinęs, kad nei vienas darbininkas nenukentėjo. Nepaisant to, Hovardas Stringeris buvo toks nuliūdęs, kad tą vakarą parašė eilėraštį pavadinimu „Niekada nepasiduok“.
Žemės drebėjimas ir cunamis privertė „Sony“ laikinai sustabdyti dešimties gamyklų darbą, kuriuose buvo gaminami „Blu-ray“ kompaktiniai diskai, baterijos ir kiti svarbūs elektronikos elementai.
Vietoj planuotų 2 mlrd. JAV dolerių pelno, „Sony“ šiais metais patyrė rekordinį 3,1 mlrd. JAV dolerių nuostolį. Tai didžiausias bendrovės deficitas per 16 pastarųjų veiklos metų. „Sony“ bėdos tuo nesibaigė, tačiau tai buvo pats skaudžiausias įvykis.
Painiava produktų asortimente
Be Dievo rankos, painiavos yra ir pačioje bendrovės viduje, ypač produktų asortimente. Po „Sony Walkman“ ir „Trinitron“ pasaulis taip ir neišvydo jokio kito įrenginio, kuris būtų toks populiarus pasauliniu mastu.
Prasidėjus interneto erai, „iPod“ ir „iTunes“ tapo muzikos ir video pramogų centru. Vėliau atsirado išmanieji telefonai ir planšetės, kuriuos „Sony“ pradėjo gaminti pavėluotai. Net „Sony“ televizoriai prarado tokias geras pozicijas, kokias turėjo rodos dar visai neseniai.
„Sony“ įdėjo daug pastangų, kad internetas taptų jų draugas. Tačiau rezultatai nėra tokie džiuginantys. Bendrovėje, kurioje dirba 170 tūkst. darbuotojų, turinti 41 gamyklą ir daugiau nei 2 tūkst. įvairiausių produktų, laikytis vienos strategijos nėra lengva.
Vien 117 cm. įstrižainės TV yra devyni modeliai. Po to, kai bendrovė sujungė savo pajėgas mobiliųjų telefonų gamybos rinkoje su „Ericsson“, ji spėjo pagaminti jau virš 40 mobiliųjų telefonų. Ar galite įsivaizduoti, koks chaosas verda bendrovės tyrimų ir plėtojimo (R&D) skyriuje?
Howardo Stringerio pažadas
Bendrovės „Sony“ valdybos pirmininko Howardo Stringerio laikas eina į pabaigą. Jam 69-eri, o jo trijų metų „atgimimo“ planas baigsis 2013-ųjų metų kovą. Jis pripažįsta, kad pokyčiai tokioje bendrovėje nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Tam yra mažiausiai viena priežastis.
Visų pirma, „Sony“ yra Japonijos bendrovė, tad paremta japoniškomis tradicijomis. Uždaryti nepelningų gamyklų, kuriuose darbuotojai pradirbę virš 20-30 metų – tiesiog negalima. Verslas Japonijoje grįstas ilgalaikiais santykiais, kurių geriau nesugadinti.
„Žmonės klausia manęs: „Kodėl tu prisiimti tokią milžinišką atsakomybę? Tau nebūtina atiduoti viso savo gyvenimo bendrovei!“, – guodžiasi Howardas ir čia pat atšauna: „Todėl, kad aš pasižadėjau bendrovei sugrąžinti jai buvusią šlovę. Noriu palikti bendrovę tada, kai ji galės funkcionuoti pasitikinti savimi ir nebijanti ateities iššūkių.“
Daugybė žmonių, kurie savo karjeroje turėjo garbės susipažinti su „Sony“ valdybos pirmininku, jums pasakys: „Jei Howardas Stringeris pasižadėjo, vadinasi tai bus įgyvendinta.“ Laikas parodys.
