Ta problema iškilo parlamentarams ėmus tirti Valstybės saugumo departamentą. Nuo to laiko vyriausybė karštligiškai ir visapusiškai, esmiškai ir globaliai kibo į ją. Jau iš pat pradžių problemai buvo suteiktas strateginės, vadinasi, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms gyvybiškai svarbios rangas.
Šią išskirtinę svarbą paliudija ir patvirtina tai, kad problemą svarsto ne koks premjero Gedimino Kirkilo sukviestas ekspertų būrelis, vienos ar kitos ministerijos klerkai, o pačios vyriausybės smegenų smegenys – Strateginio planavimo komitetas, kuriame posėdžiauja tik dešimt išrinktųjų. Tarp tų išrinktųjų 7 ministrai su premjeru, vyriausias premjero patarėjas ir vyriausybės kancleris.
Pats premjeras kassavaitiniuose pasisakymuose visuomenę informuoja, kas strategiško nuveikta svarstant problema, kokie ryškėja jos sprendimo kontūrai ir su kokiais koncepciniais sunkumais susiduria vyriausybės strategai. Tad Lietuvos žmonės užgniaužę kvapą stebi komiteto veiklą ir linki jam sėkmės, nes nuo tos sėkmės priklausys jų ateitis.
Problema išties kebli – ką daryti su žinybiniais tarnybiniais butais. Šis klausimas ir buvo pakeltas į strateginių klausimų lygmenį – jau gerą pusmetį jį sprendžia neišsprendžia Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas, pirmininkaująs premjero G. Kirkilo. Reikia tik gėrėtis premjeru – be premjeravimo sunkumų imasi ir tokių gigantiškų problemų bei suranda laiko apie jas pasakoti publikai. Jei ne premjero giliamintiški pranešimai žiniasklaidai apie problemos svarstymo eigą, paprasti Lietuvos piliečiai tikriausiai nelabai suvoktų jos gyvybinės valstybinės svarbos. Dabar gi niekas nedrįstų net pagalvoti, o gal vyriausybė nebeturi ką veikti, kad užsiima tokiais strateginiais svarstymais, juolab niekam negali šauti mintis, ar strateginiai planuotojai tik nepatyrė intelektinio neįgalumo priepuolio.
Šiaip jau sveiko proto nepraradusiems ministerijų ir žinybų vadovams, taip pat eiliniams Lietuvos piliečiams būtų sunku suvokti, kodėl tarnybiniai butai staiga tapo didžia valstybine blogybe. Juk tų butų fondo privalumas ganėtinai akivaizdus. Jis padeda žinyboms spręsti specialistų įdarbinimo, „permetinėjimo“, perviliojimo ir kitokias problemas daug pigiau, nei tai kainuotų išvertus į butpinigių kainą.
Iš premjero komentarų apie tarnybinių butų problemos strateginius svarstymus galima padaryti išvadą, kuri kreipia į viešai neišsakomą, bet galimą nujausti viso šio alaso priežastį. Premjeras leidžia suprasti, kad priežastis yra ne patys tarnybiniai butai, o jų nugvelbimas. Tarnybiniai butai neleidžia ramiai dirbti ir vadovauti rimtiems valstybės pareigūnams, nes yra pernelyg geras masalas, kuriam tie vadovai niekaip nepajėgia atsispirti. Pasakomas ir kitas dalykas – Lietuvoje neįmanoma sugalvoti, juolab įtvirtinti jokių teisinių būdų, kurie tų butų nugvelbinėjimą galėtų sustabdyti. Kad ir koks draudžiantis įstatymo projektas būtų pateiktas, galutiniame patvirtintame variante neišvengiamai atsiras „skylutė“, leidžianti aukštiems pareigūnams užkibti ant butų masalo. Tokia yra teisine vadinamos valstybės tikrovė.
Kokia žinyba labiausiai pasižymėjo nugvelbinėjant tarnybinius butus? Mūsų šlovingasis Valstybės saugumo departamentas. Departamentui juk lengviausia šitai daryti – jokios kontroliuojančios instancijos niekada nedrįso kišti nosies į slaptų slapčiausius šios firmos reikalus. Tik įvykęs „nesusipratimas“ – parlamentarų tyrimas – kiek praskleidė tą slaptumo skraistę, kuri skirta ne tiek valstybės paslaptims, kiek saugumiečių darbeliams slėpti.. Suprantama, viskas atlikta teisėtai. Manau, niekam negali kilti abejonių, kad mūsų valstybėje visi savanaudiški pareigūnų bei valdininkų, juolab aukštųjų, veiksmai visada buvo, yra ir bus tesėti.
Dabar jau galime suvokti, jog vyriausybė išties susidūrė su daug didesnės, visiems gerai žinomos problemos apraiška. Korupcija. Kaip tik jos ir nepajėgus imtis Strateginio planavimo komitetas – kaip galėtų smegenys atsiskirti nuo juos maitinančio kūno ar nuo kraujagyslių? Niekaip. Korupcijos tema mūsų strateginiams planuotojams būtų pernelyg nestrateginė - nepalyginsi su tarnybinių butų problema. Juk ir „naikinant“ tokių butų fondą valdininkams bei pareigūnams rasis galimybė priglobti dalį jų lengvatinėmis, pačių sugalvotomis ir įkainotomis sąlygomis. Jei ne patiems, tai tas pačias dvasines vertybes išpažįstančiam artimųjų ratui.
Kodėl vis dėlto premjeras ir smegenų centras - Strateginis planavimo komitetas - taip energingai ir viešai ėmėsi tarnybinių butų problemos? Parodomasis propagandistų serialas nieko iš esmės nesprendžiant, kitaip tariant, vaizdingas pilstymas iš tuščio į kiaurą, siekiant publikai padaryti rimtos valstybinės veiklos įspūdį. Ilgai kovojęs ir „panaikinęs“ tarnybinius butus premjeras galės pasidėti paukščiuką – neva sumažindami masalų aukštiems pareigūnams padidinome vyriausybės veiklos skaidrumą. O gal net bus kalbama ir apie didžiulę pergalę negirdėtame mūšyje su korupcija? Tačiau juk išlieka pats pagrindinis masalas – mokesčių mokėtojų pinigai ir postų atveriamos galimybės nuleisti juos į savas kišenes. „Išsprendus“ tarnybinių butų problemą tų galimybių nesumažės.
