Tačiau spektakliais V. Bareikis neapsiriboja – vyras tęsia savo solinę muzikinę karjerą, dalyvauja muzikiniame projekte „Auksinis balsas“ ir svajoja apie didžiąją „Eurovizijos“ sceną. Su V. Bareikiu kalbamės apie jo kūrybą, darbą užkulisiuose ir tai, kada menas gali tapti politika.
Šiandien teatras nėra masinis reiškinys, kuriuo būtų galima pasiekti dideles auditorijas. Norint perduoti tam tikrą žinutę visuomenei, reikia meną ištraukti į gatves. Ar to ir siekiate kai kuriais savo pasirodymais?
Man nėra skirtumo ar groti aktų salėje keliolikai žmonių ar keliems šimtams didelėje scenoje. Taip, kartais savo pasirodymais siekiu perduoti socialinę žinutę. Kai groji J. Basanavičiaus gatvėje dainą „Babkės“, tai apeliuoji į toje gatvėje uždirbamų pinigų kiekį. Kai toje pačioje vietoje groji dainą „Žmogus orkestras“, tai kalbi apie tai, kad ta vieta yra štampinė muzikantų erdvė. Kai pasirodai su teatro trupe, tada bandai praskaidrinti pilką realybę, suteikti jai spalvų. Kiekvienas pasirodymas turi kažkokį tikslą ir siunčiamą žinią.
Viename filme išgirdau labai gerą frazę: „Vienas susprogdintas automobilis yra chuliganizmas, šimtas – jau yra politinis pareiškimas“. Kartais tai tinka ir menui – yra tam tikri įvykiai, kurie yra svarbūs didelei daliai visuomenės, kuomet menininkai gali daryti įtaką politiniam gyvenimui. Tai problemos, kurios jaudina mus visus, tuomet meno pagalba galima apeliuoti į kažkokį politinį pareiškimą. Tačiau apskritai manau, kad menas ir politika yra du skirtingi dalykai.
Kuri rolė jums pačiam arčiau prie širdies – būti scenoje ar užkulisiuose?
Neslėpsiu – didesnį pasitenkinimą jaučiu scenoje, nes scenoje tu pats visą save „ištaškai“ ir dar gauni grąžos. Režisūra yra visai kitoks darbas – gilesnis, daug komplikuotesnis. Čia pasitenkinimas nėra susijęs su spektaklio rodymu. Žinoma, smagu, kai spektakliui sekasi, kai žmonės paploja, bet šitas džiaugsmas skirtas artistams. Režisieriui įdomiausias procesas yra kūrime: tiek prieš spektaklio statymą, tiek 2-3 mėnesius diena iš dienos dirbant su komanda. Jautiesi kaip ekspedicijoje. Kiekvieną kartą gali nukeliauti nuo priešistorinių laikų iki ateities, nuo sėkmių iki nesėkmių, gali bendrauti su visokiais kūrėjais, autoriais. Tai yra visai kitaip nei muzikoje. Bet momentinė satisfakcija yra didesnė muzikoje.
Ar ateityje planuojate daugiau pasirodymų didžiojoje scenoje, televizijoje? Galbūt ketinate dalyvauti „Eurovizijoje“?
Dėl „Eurovizijos“ šnekėti dar anksti, bet tikrai turiu tokių planų. Šiemet dalyvauju projekte „Auksinis balsas“. Sutikau dalyvauti iš dalies dėl to, kad norėjau trenažo televizijoje, repeticijų. Projekte reikia greitai reaguoti, keistis, o kiekvienam pasirodymui pasiruošti yra skiriama tik savaitė. Norisi judėti su savo muzika pirmyn, tobulėti.
Nors kaip solo atlikėjas groju jau penkerius metus, kai kuriuose miestuose esu nežinomas. Neseniai grojau viename mažame miestelyje ir paklausiau, kas iš susirinkusiųjų buvo mano koncerte – nebuvo nei vienos rankos. Tada paklausiau, kas apskritai yra apie mane girdėjęs, pakilo kelios jaunų žmonių rankos iš kelių šimtų. Nemanau, kad projektas ir televizija gali užauginti auditoriją, bet tai gali padėti ją praplėsti.
Kaip savo spektakliams atsirenkate aktorius? Ar yra kokie ypatingi kriterijai?
Aktorius atsirenku paprastai – ieškau bendraminčių. Surasti žmogų tam tikrai funkcijai yra lengva, tačiau surasti žmogų su prieskoniu, kuris įneštų spektakliui kažką vertingo, kuris dalintųsi idėjomis, yra dovana. Šiam momentui esu surežisavęs penkiolika spektaklių. Per tą laiką pažinau tiek įdomių žmonių, sutikau tiek bendraminčių, kad labai puikiai suprantu, kaip svarbu turėti komandą, kurioje žmonės jaučia vienas kitą. Teatro komandos darbą visada lyginu su sportu: ji turi būti susigyvenusi, subalansuota ir tikėti treneriu.
Mūsų teatro trupė turi ir savo tradicijas. Prieš kiekvieną spektaklį visada sustojame į ratą, susikaupiame, aptariame, ką šiandien norime pasakyti žiūrovui, kokią žinutę nešame. Tai padeda po viso bėgimo, ruošimosi, jaudulio sekundei stabtelėti ir prisiminti pačią esmę. Kiekvienas mūsų spektaklis turi savo šūkį. Pavyzdžiui, prieš spektaklį „Kaligulą“ visada rėkiam – „Venera“, nes tai yra imperatoriaus „Kaligulos“ mėgstamiausia planeta.
Su trupe keliaujate į Kiniją pristatyti savo spektaklio. Ko tikitės iš to krašto publikos?
Galima tikėtis visko, bet tai yra visai kitas pasaulio kraštas, visiškai skirtinga kultūra, tad važiuojame be jokio išankstinio nusistatymo. Tiesiog tikimės per tas dešimt dienų susiurbti kuo daugiau įspūdžių ir įkvėpimo.
