Paviešinus šį BBC pokalbį, Rusijos žiniasklaidoje pasipylė įvairių DLR ir LLR apsišaukėlių komentarai, kad „tikriausiai ir vėl BBC neteisingai išvertė pokalbį, o D. Sapožnikovas negalėjo vadovauti spec. padaliniui, kurio pas mus tiesiog nėra“. Tačiau visas šias kalbas į šipulius daužo faktai: karį dar praėjusį mėnesį fronte kalbino propagandinės „Rossija 24“ televizijos žurnalistai, o pokalbis su juo vyko rusų kalba. BBC žurnalistai savo reportaže netgi pateikė pokalbio garso įrašo ištraukas.
Pačiame interviu D. Sapožnikovas BBC žurnalistams pasakojo, kad dalyvavo mūšiuose netoli Donecko nuo 2014-ųjų spalio. Jo teigimu, visoms karinėms operacijoms vadovauja rusų karininkai, jų tarpe ir generolai. Vyro teigimu į Donbasą jis išvyko „saugoti rusų žmonių“. Žurnalistams jis pasakojo, kad vadovavo apsišaukėliškos „DLR“ spec. padaliniui ir dalyvavo Donecko oro uosto ir Debalcevės mūšiuose. Šiuo metu D. Sapožnikovas yra atvykęs atostogų į gimtąjį Sankt Peterburgą.
Pačių „DLR“ atstovų tvirtinimu, būtent „respublikos“ spec. padaliniai uždarė „Debalcevės katilą“ vasario mėnesį, kuomet Ukrainos kariuomenė patyrė vieną skaudžiausių pralaimėjimų viso karinio konflikto metu. Pasak Dmitrijaus, jo padalinys buvo pasirengęs galimam Mariupolio puolimui, kai jis dar buvo Ukrainoje.
BBC: Dmitrijau, jūsų manymu, Ukrainos kariuomenė ir savanorių batalionai sugebėtų efektyviai apsiginti, jeigu būtų pradėtas staigus Mariupolio šturmas? Ar, vos tik būtų duotas nurodymas, puolimas būtų įvykdytas pakankamai greitai?
D. Sapožnikovas: Atskleisiu jums mažą paslaptį. Štai, pavyzdžiui, Debalcėvė. Vasario pradžioje mes ten atvykome, dislokavomės Uglegorske, sunkiosios technikos pagalba stūmėmės į savo pozicijas. Mes pramušėme tą kelią į Logvinovą. Tačiau mus apsupo. Ten buvo labai didelis Ukrainos kariuomenės pasipriešinimas. Tačiau galų gale mes prasimušėme, ir užėmėme tą „butelio kakliuką“ – kelią į Logvinovą, nes per 3-5 dienas atvažiavo į pagalbą mūsų tankai. Tai rusų armija, buriatai. Dėka jų, dėka šios sunkiosios technikos ir buvo užimta Debalcevė. Iš LNR pusės atėjo tankai ir rusų daliniai… Tačiau aš manau, kad čia jau ne paslaptis, tai jau visi pripažįsta, kad rusai kariauja, jų dalinių labai daug. Tai yra, aš dabar kalbu ne apie slaptą informaciją. Tai visi žino. (Grįžęs į Sankt Peterburgą Dmitrijus buvo labai nustebęs, kaip mažai miestiečiai žino apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą mūšiuose Ukrainos pietryčiuose, – BBC pastaba). Būtent dėka rusų dalinių pavyksta greitai užimti pozicijas. Netoli Debalcevės mes patys stovėjome ir galvojome: na štai, sėdėsim čia mėnesius, laikysime juos „katile“, marinuosime… O vėliau užėmėme per tris dienas.
BBC: Ar teisingai mes suprantame tai, kad Rusijos kariuomenės pagalba tokiose operacijose būna faktiškai lemiama?
D. S.: Be abejonės. Rusų generolai, rusų karininkai. Jie viską sprendžia.
BBC: Ir dažnai jums teko koordinuoti veiksmus su Rusijos daliniais ar rusų karininkais? Jeigu taip, tai kaip vyksta pats bendravimas?
D. S.: Be abejo, visos operacijos, ypač tokio plataus masto, kaip „katilai“, yra vadovaujamos rusų karininkų, rusų generolų. Jie sukuria bendrus planus su mūsų vadais. Man dažnai tekdavo būti štabe, atvykti, pranešti kokią nors informaciją. Ir koordinacija pas juos vyksta gana paprastai. Jie kartu viską apgalvoja, kartu kuria, o mes vykdome.
BBC: Tokiu atveju, ar jūs galėtumėte įvardinti tų Rusijos pusės asmenų, kurie vadovavo Debalcevės operacijai, pavardes?
D.S.: Manau, kad tai iššauktų pernelyg daug triukšmo Rusijoje, to nereikėtų daryti.
BBC: Tačiau jūs tikrai gaunate tiesioginius nurodymus iš rusų karininkų?
D.S.: Plataus masto operacijų metu – taip, o įprastu metu ne. Tarkim, mūšių dėl Donecko oro uosto ir susidūrimo „Spartake“ (kaimas Donecko srityje, – BBC pastaba) metu mes gaudavome nurodymus iš Zacharčenkos (DLR vadas – Aleksandras Zacharčenka, red. past.)
BBC: Tačiau juk Rusija iki šiol atsisako pripažinti, kad Donbase kariauja kadriniai kariškiai...
D.S.:Taip. Tačiau aš manau, kad bus taip pat, kaip ir su Krymu. Iš pradžių visi neigė, kad Rusijos kariuomenė prisidėjo prijungiant Krymą. O dabar, žiūriu, jau nebe. Štai ir dokumentinis filmas pasirodė: V. Putino išpažintis apie Krymą, kaip jis pats gelbėjo V. Janukovyčių (kalbama apie Andrejaus Kondrašovo dokumentinį filmą „Krymas. Kelias į tėvynę“ – BBC pastaba). Tas pats, manau, bus ir čia. Man išvis atrodo, kad yra kažkoks bendras slaptas susitarimas tarp Rusijos, Europos Sąjungos ir JAV dėl to, kad jie vienas kito nesistengtų paviešinti. Juk jeigu ES ar JAV norėtų apkaltinti Rusiją dėl to, kad jos padaliniai atsidūrė čia, aš manau, lengvai galėtų tai padaryti. Jie paprasčiausiai imtų ir nufotografuotų karinę techniką ir viskas. Tačiau jie to nedaro, užmerkia akis. O rusai, savo ruožtu, užmerkia akis į amerikiečių ar europiečių karių dalyvavimą Ukrainos pusėje.
BBC: O jūs pats matėte tuos amerikiečius ar europiečius? Daug ten jų?
D.S.: Aišku. Kai ėmėme Debalcevę, buvo suimta 300 užsieniečių karių (patikrinti šią informaciją BBC žurnalistams nepavyko). Amerikiečiai, europiečiai. Dauguma jų – snaiperiai. Instruktorių labai daug. Pas mus instruktoriai – rusų kariai, o pas juos, akivaizdu, Vakarų.
BBC: Tie kariai, kuriuos jūs paėmėte į nelaisvę, ką jie jums kalbėjo? Kad jie savanoriai, ar juos sėmė iškart su dokumentais, nurodančiais, kad jie tarnauja kariuomenėje?
D.S.: Aš asmeniškai su jais nebendravau, tačiau buvo kalbama, kad jie profesionalai. Aš manau, kad jie turi atitinkamą teisinę bazę, ir jie čia atsidūrė kaip privačių karinių bendrovių atstovai.
BBC: Jūs teigiate, kad daug bendraujate su rusų kariais. Kokia jų nuotaika? Koks jų požiūris į tai, kad dalyvauja karo veiksmuose Rytų Ukrainoje?
D.S.: Čia aš sutikau tik rusus, dirbančius pagal kontraktą. Debalcevėje stovėjo buriatų dalinys, ten buvo vieni buriatai. Jie pasakojo, kad viską puikiai žinojo, kur važiuoja, tačiau oficialiai buvo sakoma: „Mes važiuojame į mokymus“. Pasakojo, kad juos pervežinėjo naktimis vagonuose, kad niekas nieko nematytų. Ir buvo, pasakojo, tų, kurie atsisakė važiuoti. Buvo galima ramiai pasakyti „ne“. Tačiau tie, kurie atvažiavo, jie atvažiavo savanoriškai ir žinojo, kur vyksta.
BBC: O kaip jūs manote, ar ilgai tęsis šis konfliktas?
D.S.: Visa tai vyks tol, kol Ukraine „neišsikvėps“. Tačiau įvykiai krypsta ta linkme. Dabar aš bendrauju su viena mergina Odesoje. Ji pasakojo, kad pas juos duona dabar kainuoja 30 grivinų (BBC redakcijos kolegos iš Ukrainos praneša, kad duonos kepalas kainuoja nuo 7 iki 10 grivinų). Tai siaubinga! Nėra ko stebėtis, kad liaudis priešinasi. Lauksime valdžios pokyčių. Mano manymu, ukrainiečiai yra prieš karą. Tačiau Ukrainos valdžia yra nusistačiusi konfliktuoti. Jeigu bus pokyčių valdžioje, ir Porošenka pasitrauks, karas baigsis. O šiaip tai mes kariausime, kol neišlaisvinsime Donbaso teritorijos. Tikiuosi, tai įvyks jau greitu metu. Tačiau aš pasirengęs čia pabūti dar metus ar du.
BBC: Ką jūs galite pasakyti žmonėms, kurie gyvena Ukrainoje ir nori nepriklausomybės, bei mano, kad Rusijos broliška tauta juos užpuolė?
D.S.: Tokį klausimą reikėjo užduoti, kai aš buvau dar Donecke. Grįžęs čia, į Peterburgą, netgi neįprasta šiek tiek. Aš jau „atšokau“. Jie nori nepriklausomybės nuo ko? Buvo pas juos nepriklausomybė iki Maidano. Ar mes veržėmės į jų teritoriją? Aš ir dabar to nelaikau įsiveržimu. Analogiška situacija buvo ir Pirmojo pasaulinio karo metu su Serbija ir Juodkalinija. Ar mes tuomet užpuolėme? Jie patys mums buvo dėkingi. Tas pats ir dabar. Mes užstojome mūsų brolišką tautą, kuri buvo atsidūrusi represijų pavojuje. Kas, pavyzdžiui, buvo sakoma tų pačių „Pravyj sektor“ ar Turčinovo vyriausybės? Ką jie norėjo padaryti su tais, kurie bus prieš valdžią? Mes viską puikiai pamename. Man atrodo, kad dabar Ukrainai reikia žiūrėti į kitą pusę. Todėl, kad jie dabar pateko į vasalinę Europos ir JAV priklausomybę. Aš manau, kad jiems reikėtų suktis atgal ir suprasti, kad nėra pas juos jokios nepriklausomybės.
BBC: Jūsų manymu, kodėl Rusija dabar atvirai nekalba apie rusų piliečių netektis Ukrainos pietryčiuose?
D.S.: Kai aš buvau ten, aš buvau įsitikinęs, kad visi žino apie Rusijos kariuomenės dislokavimą Ukrainos teritorijoje. Dabar, suvokus, kad nieko nežino, atsakyti į šį klausimą man sunku. Aš manau, kad jeigu atvirai kalbėti apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą, apie netektis, tai reikš tiesioginę intervenciją į svetimą valstybę. O tai galėtų jau sukeltų didžiulį rezonansą visame pasaulyje. Kodėl Rusija atvirai nekalba apie netektis? Kodėl nelaidoja žuvusių rusų karių atvirai ir su pagarba, jūs klausiate? Aš pats to nelabai suprantu. Tačiau žinau, kad visi gydymai ir pagalbos yra apmokamos. Aš pats asmeniškai pažįstu tokį sužeistąjį. Jį gydo ligoninėje. Jie gauna apdovanojimus ir premijas. Ir jeigu jie žūva, išmokamos kažkokios kompensacijos. Tai yra, vykdomos tos pačios valdžios prievolės, kokios buvo karinių operacijų Dagestane ar Čečėnijoje metu.
