„Visos sveikatos paslaugos, o ypatingai psichinės sveikatos paslaugos, jeigu palyginsime ilgesnį laikotarpį, atrodytų, lyg ir tam tikras proveržis. Bet akivaizdu, kad problemų spektras toks platus: karas, pandeminiai padariniai. Po tokių padarinių, psichologinės pagalbos vaikams ir jų šeimoms reikia dar daugiau. Pirmiausia tai yra sektorius pačioje savivaldybėje, ką ji galėtų suteikti ir kur galėtų tas paslaugas nupirkti“, – sako E. Žiobienė.
Vaikai dėl psichotropinių medžiagų vartojimo patenka į gydymo įstaigas dėl apsinuodijimo
Pasak E. Žiobienės, kartą per savaitę į ligoninę atkeliauja 10-12 metų vaikai smarkiai apsinuodiję psichotropinėmis medžiagomis. Ji priduria, kad prevencinės programos – neturi jokių naudingų vaisių.
„Yra ir kitos kasdieninės kylančios problemos, kur mokyklos, turbūt tikisi savivaldybių ar švietimo ministerijos aktyvesnio dalyvavimo, tuo tarpu akivaizdu, kad visos kitos institucijos galvoja, kad mokykla pati turėtų išspręsti patyčių kasdienę kultūrą mokykloje ir ją naikinti.
Taip pat įvairių psichotropinių medžiagų ne tik naudojimą mokykloje, bet taip pat ir patikrą mokykloje, kokios jos yra ir kas įsinešama ir kas jomis naudojasi. Iš tikrųjų, praktiškai kiekvieną savaitė atsitinka vienas arba du įvykiai, kada vaikai dėl psichotropinių medžiagų vartojimo patenka į gydymo įstaigas ir gana blogo sveikatos stovio, dėl apsinuodijimo.
Akivaizdu, kad problemos sprendimas tik prevencinėmis programomis, tokios kokios yra dabar – nepakankamos. Mes, tikrai daug vilčių siejame su gyvenimo įgūdžių ugdymo programas, kuri turėtų apimti ir prevencines programas.
Pirmiausia, pasigendami inovatyvumo ir vaikams prieinamo forma pateikimo, kad jos sudomintų tos prevencinės programos.
Pagal dabartinius duomenis psichotropinėmis medžiagomis apsinuodija gan jauno amžiaus vaikai, mes kalbame apie 10-12 metų vaikus ir tai yra jauni žmonės, kuriuos sunkiai pavadintume paaugliais. Todėl akivaizdu, kad tos programos turėtų būti labiau orientuotos į kuo mažesnį amžių“, – vardijo ji.
„Akivaizdu, kad turime spręsti psichotropinių medžiagų vartojimo klausimą. Kad ir ką beskalytume, manau, kad įrankius turime visi: tiek mokykla, tiek teisėsaugos institucijos. Čia tik sąžiningu darbu ir bendradarbiavimu galima pasiekti rezultatą.
Tačiau, manau, kad šiuo atveju, net teisės aktų mes turime pakankamai, čia reikia sąžiningo, tvirto darbo“, – sako ji.
Nepilnamečiai iš namų sprunka ne po vieną kartą
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienė, dėmesį išskiria ir dingusiems bei pabėgusiems vaikams. Anot jos, šiuos klausimus sprendžia visos jėgos, tačiau nepilnamečiai bėga iš namų ir toliau negalvodami apie pasekmes.
„Kalbant apie dingusius, bet aš dar siečiau dar su kita tema, kur yra bėgantys vaikai, mes jau turbūt antri metai ar daugiau, kaip dirbame su socialinės apsaugos ministerija, vidaus reikalų ministerija, teisėsaugos institucijomis, vaiko įvaikinimo teisių tarnyba ir nevyriausybinių yra pakviesta, kaip dirbti su vaiku, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių pasišalinti iš institucinės globos, šeimos.
Kaip dirbti su priežastingumu, nes dažniausiai bėgimas yra pasekmė vienų ar kitų priežasčių, problemų, kurios yra vaiko aplinkoje.
Kitas dalykas, mes stengėmės ir tas pavienes istorijas nagrinėti, ypatingai ten kur mes matome kartotinumą, kur ne dėl sveikatos problemų žmogus nesuvokia bėgimo, bet yra ir akivaizdžios problemos vaiko aplinkoje, kiekvienu atveju bandome išsiaiškinti ir spręsti jas, kartu su savivaldybės ir vaiko teisių įvaikinimo tarnyba“, – vardija E. Žiobienė.
o pandemijos atveju tai buvo puiki proga artimiesiems ESTI VIENI KITUS uz bet ka ir del bet ko, vien jau todel, kad nebuvo kur issilieti, kur iseiti, truko privatumo ir erdves
