Lietuvos šokio peizažas pastebimai įvairėja - greta nacionalinės baleto trupės, M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, keleto nepriklausomų šokio teatrų bei choreografijos katedros Lietuvos muzikos akademijoje vis plačiau skleidžiasi baleto studijų veikla. Vakar (05.18) jungtinį koncertą surengė klasikinio ir modernaus šokio studija “Polėkis” ir “Vilniaus baleto” studija.
“Polėkis” - vienas seniausių klasikinio šokio kolektyvų Vilniuje; čia pirmuosius žingsnius pradėjo ne viena praeityje ir šiandien garsi Lietuvos primabalerina - tarp jų ir Loreta Bartusevičiūtei bei šiandien Didžiojoje Britanijoje dirbanti Asta Bazevičiūtė. Ilgametė kolektyvo vadovė Elena Juodišienė taip pat išugdė didžiulį choreografijos entuziastų būrį, kuris sudaro didelę Lietuvos šokio renginių publikos dalį.
Baleto studijos - profesionalaus Lietuvos šokio istorijos pradžia; 1920 m. Olgos Dubeneckienės Kaune įsteigtos studijos auklėtiniai po keleto metų, vadovaujami baletmeisterio Pavelo Petrovo, parengė pirmuoju profesionaliu baleto spektakliu vadinamą spektaklį - Leo Delibes’o baletą “Kopelija”, kurio premjera, įvykusi 1925 m. gruodžio 4 d., kasmet minima kaip lietuvių baleto gimtadienis.
Vakar Rusų dramos teatro scenoje pasirodžiusios šokėjos savo meile ir atsidavimu šokiui daug kuo priminė Lietuvos šokio pionierių Jadvygos Jovaišaitės, Olgos Malėjinaitės, Marijos Juozapaitytės jaunystę - šokio technikos stygių kompensavo tikėjimas pasirinktojo meno grožiu ir galia.
Dviejų dalių koncerte pasirodė visi šokio studijų auklėtiniai. Mažiausios šokėjų grupės nustebino masiškumu ir didžiuliu noru pasirodyti scenoje. Juozo Pakalnio “Polonezas”, kompozicijos “Tarantela”, “Mažoji balerina”, “Polkutė pliauškutė”, Leo Delibes’o “Gėlių valsas”, sukurti E. Juodišienės, išsiskyrė apdairiai naudojamais paprastais judesiais, dėmesiu aiškiems šokio brėžiniams, kuriuos mažosios artistės atliko gana uoliai, ritmingai ir darniai - žinoma, ne be nuotaikingų ir visus koncertus puošiančių mažų nesusipratimų. Nuostabu, kaip meno vadovė drauge su pedagoge repetitore Neringa Kirkliene sugeba sudrausminti ir įkvėpti tokį margą ir didelį būrį įvairių sugebėjimų mergaičių.
Augesnėms šokėjoms E. Juodišienės sukurtos choreografinės miniatiūros - taip pat paprastos, gražios, aiškaus plastinio piešinio, sukurtos atsižvelgiant į atlikėjų galimybes. Rūpestingai Dmitrijaus Šostakovičiaus “Romansą” atliko Miglė Rutkauskaitė ir Kamilė Norkutė, gana tvirtai Ricardo Drigo “Polkutę” pašoko Marina Prochorova, palyginti neblogai įvaldžiusi puantų techniką. Kaip ir dera - melodingai - emocingą, plastišką “Melodijos” piešinį perteikė Dagnė Gurskaitė, gana muzikaliai ir darniai sušoktas ir nedidelis R. Drigo pas de trois - “Pizzicato”, parodęs šokėjų pastangas susipažinti su pagrindiniu klasikinio šokio instrumentu - puantais.
Keletą kompozicijų mažiausioms mergaitėms sukūrė choreografė Laisvė Dautartaitė - jos “Pingvinai”, “Pelės ir katė”, “Varlės”, aprengti atitinkamais kostiumais, atrodė nuotaikingai ir leido vaikams pasijusti artistais ir šiek tiek paimprovizuoti - žinoma, apsiribojant nesudėtingais erdviniais sumanymais.
Kaip visada elegantišką ir estetišką miniatiūrą “Pavasaris” parengė Natalija Topčevskaja-Šiekštelienė - praeityje garsi balerina, sukūrusi ne vieną vaidmenį šio teatro, kur vyko baleto studijų koncertas, scenoje, atlikusi ir Drebulytės vaidmenį pirmajame ir vieninteliame Lietuvos kino studijoje choreografo Vytauto Grivicko sukurtame filme-balete “Eglė žalčių karalienė”.
Lietuvos šokio istoriją priminė ir kadaise populiarus komiškas etiudas “Palangos Juzė”, rodytas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio koncertinėse programose; jį yra šokę garsūs Lietuvos baleto šokėjai Ramutė Janavičiūtė, Leokadija Aškelovičiūtė, Loreta Bartusevičiūtė, Rūta Railaitė, Vytautas Kudžma, Voldemaras Chlebinskas ir kiti. Šį kartą gyvai, artistiškai, nuotaikingai, su humoru “Palangos Juzę” sušoko ir suvaidino Marina Prochorova ir Aleksejus Grechovas; gaila, kad bendrą stilingą šiek tiek sumenkino juodos šokėjos kojinės, stilizuotam tautiniam kostiumui nebūdingos.
Pirmojoje koncerto dalyje A. Grechovas atliko ir techniškai sudėtingą Eduardo Mario, kadaise buvusio baleto šokėjo, sukurtą epizodą “Užburtoji kaukė”. Nors šis šokio kūrinys pasirodė kiek manieringas ir egzaltuotas, net keliomis tikromis kaukėmis mėginant pateisinti kūrinio pavadinimą, tačiau atkreipė dėmesį į šokėjo galimybes - aukštus, ryškius šuolius, sukinius ir akrobatiškus judesius. Sunku tikėtis, kad šie judesiai dar įgaus klasikiniam šokiui reikalingo išbaigtumo, todėl tikslingiau būtų A. Grechovą nukreipti šiuolaikinės plastikos linkme.
Būtent šiuolaikine plastika išsiskyrė choreografo Jurijaus Smorigino darbai. Jei “Polėkio” auklėtinės Tautvydės Švedaitės pašoktas Claude’o Debussy “Drugelis” paženklintas klasikinės estetikos, tai “Vilniaus baleto” studijos mokiniams sukurti darbai įdomūs laisva, emocinga judesio sklaida. Gal dėl to laisvumo liko įspūdis, kad, palyginti su “Polėkio” šokėjomis, “Vilniaus baleto” auklėtinės, šokusios “Pas Chase” ir “Šalį”, kol kas mažiau disciplinuotos.
Iš visų J. Smorigino darbų išsiskyrė “Harmoningas chaosas” - pakankamai sudėtingos dramaturginės ir choreografinės struktūros kūrinys, sudominęs nuotaikų kontrastais ir pastiniais sprendimais: antrojoje dalyje vienas po kito sukniubę ant žemės, po akimirkos šokėjai Johano Sebastiano Bacho muzikos inspiruotais judesiais vienas po kito palieka sceną it Nebaigtosios simfonijos orkestrantai. Nors kai kurie plastiniai motyvai lyg ir matyti ankstesniuose J. Smorigino darbuose, ši kompozicija pasirodė gana organiška, juolab ir atlikta buvo įsijautus ir emocingai.
Tarp šokėjų merginų išsiskyrė du šokėjai vyrai - pirmiausia Michailas Levinas, matytas J. Smorigino “Mano gyvenime”, kur sukūrė kiek isteriško pagyvenusio Maestro vaidmenį; čia M. Levinas nėra ribojamas papildomų vaidybinių bei personažo kūrimo užduočių ir visiškai atsiduoda energingo, sklandaus šokio stichijai, atkreipia dėmesį judesių laisvumu bei ekspresija.
Nebloga plastika pasižymi ir antrasis “Vilniaus baleto” studijos šokėjas Nerijus Mocevičius - jam teko ir skaitovo vaidmuo; nors muzikinis fonas ir neleido iki galo suprasti jo kartojamo prancūziško posmo prasmės, vis pasigirstantis žodis “coeur” leido spėti, kad kalbama apie kažką jaunatviškai jausmingo ir gražaus. Gal dėl tariamų žodžių jis buvo išskirtas ir žydru dviejų dalių kostiumu bei juodais šokio bateliais - visi kiti šokėjai vilkėjo neutralius juodus drabužius ir šoko basi.
Energingai, sklandžiai, su užsidegimu “Vilniaus baleto” studija atliko J. Smorigino kompoziciją “Mes iš džiazo” - čia vėl turėjo progos atsiskleisti gyvas, aistringas, muzikalus M. Levino šokio pobūdis.
Koncertą baigė J. Smorigino “Polėkiui” sukurto kompozitoriaus Jaroslavo Cechanovičiaus “Bolero”. Scenos centre įkomponuotas krėslas su ant jo besiilsinčiu rožės žiedu - gana dažni XX a. choreografinių ispaniškojo bolero stilizacijų atributai, kaip ir koncentrinė kompozicija bei efektingas finalas, per kurį visos šokėjos puola prie krėslo ir užgęsta šviesa. Nepaisant tam tikrų deja vu akimirkų, kurias neabejotinai sąlygojo ir edukacinės bei pedagoginės aplinkybės, “Bolero” leido įvertinti ir choreografo pastangas, ir rimtą atlikėjų požiūrį į šokio prasmę.
Visas koncertas buvo parengtas atsakingai, atkreipė dėmesį nauji, gerai pasiūti, kiekvieno epizodo temai tinkantys kostiumai - neabejotina, kad tai mažųjų šokėjų tėvelių nuopelnas ir pasiaukojamos meilės ir savo atžaloms, ir šokio menui išraiška.
