Ne taip seniai į naujas patalpas persikėlęs Amerikos centras mėnesį trukusio savo šalies kultūros pristatymo kulminacijai pasirinko muzikos ir šokio projektą, kuris buvo parodytas Rusų dramos teatre šeštadienį (04.21). Nors renginys ir nebuvo labai vientisas, tačiau buvo gana įdomu susipažinti ir su amerikiečių muzika, ir su šiuolaikiniu šokiu.
Pirmąją kūrybos sritį atstovavo Jameso Barneso, Andrew Boyseno, Steveno Branto, Henry Filmore‘o, Mortono Lauridseno ir Vincento Persichetti kūriniai, kuriuos atliko jungtinis pučiamųjų orkestras, sudarytas iš valstybinio orkestro „Trimitas“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pučiamųjų orkestro muzikantų.
Orkestrui nuotaikingai ir efektingai dirigavo amerikietis Johnas Lynchas. Iš visos programos patraukliausiai nuskambėjo interaktyvus amerikietiškas maršas „Mes – amerikiečiai“, prie kurio žvalaus skambesio prisidėjo ir dauguma žiūrovų – dirigento paraginti, uoliai plojo į taktą.
Antrojoje vakaro dalyje buvo pristatytas intriguojantis choreografinis projektas – kompozitorės Gabrielos Lenos Frank „Requiem magiškajai Amerikai“, arba „El Dia de los Muertos“ europinė premjera. Nedidelės trukmės kūrinio choreografiją sukūrė Muriel Cohan ir Patrikas Suzeau; jis atliko ir vieną pagrindinių kompozicijos partijų.
Šokio spektaklis sukurtas drauge su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais – magistrantais, tarp kurių – nemažai buvusių ir esamų baleto artistų, taip pat šiuolaikinio šokio atlikėjų.
Patrikas Suzeau, kurį beveik kas vakarą buvo galima sutikti viename ar kitame teatre, stebintį įvairiausius spektaklius, sukūrė šiuolaikine plastika paremtą kūrinį, kuriam ankštokoje Rusų dramos teatro scenoje buvo per maža erdvės, juo labiau kad dalis mušamųjų instrumentų buvo įkurdinta scenos šonuose ir kiek misteriškai spektaklio nuotaikai suteikė tam tikro dirbtinumo. Choreografas sukūrė stilizuotą, energetiškai paveikų personažą, kurį sekant programoje išvardintais epizodais būtų galima tapatinti su piktąja dvasia, kurios kiek iliustratyviai baiminasi kiti veikėjai.
Skvarbus P. Suzeau žvilgsnis, tikslūs, minimalūs judesiai traukė dėmesį, tačiau iš esmės choreografinė forma pasirodė netolygiai įdomi.
Grupinių epizodų virtinė, kurioje viens kitą keitė nedideli solo epizodai, duetai ar kitokios šokėjų kombinacijos, retsykiais išryškindavo įdomius choreografinius sumanymus, tačiau kai kurioms scenoms trūko darnos (ypač kompozicijos pradžioje pasirodžiusiai vyrų ketveriukei), išsiskyrė atskirų šokėjų požiūris į judesį – vieniems jis buvo daugiau fizinis iššūkis, kiti plastiką siejo su energetiniais, dvasiniais išgyvenimais (iš tokių šokėjų dėmesį atkreipė Tautvilas Gurevičius).
Labai įdomu buvo spektaklyje pamatyti Eglę Špokaitę – išvakarėse įspūdingai atlikusią romantiškąją meilės ir mirties dramą balete „Žizel“. Šiame spektaklyje ji veikiausiai įkūnijo Ponią Šventąją Mirtį: šoko itin muzikaliai, išraiškingai, be jokių kūniškų pastangų, tiesiog pasinėrusi į įkvepiančią muziką, laisvai jungdama pozas ir judesius – o drauge traukė žvilgsnį vidiniu susikaupimu, beveik metafizine koncentracija.
Skirtingai nei baletą „Žizel“, „El Dia de los Muertes“ teko stebėti iš pirmosios eilės, todėl galėčiau išvardinti ne tik spektaklio herojų į avansceną suneštų dirbtinių gėlių spalvas, bet ir rūšis. Šį kartą jos buvos skirtos ne kokiai nors poniai ar mamai (neturiu garbės pažinti Nerijaus Juškos mamos – „Žizel“ spektaklyje sudomino pats romantiškai egzaltuotas gestas, kaip kadaise Večiaslavo Šiškino-Alberto bučinys, skirtas Gražinos Sakalauskaitės-Žizel drabužio kraštui), bet menamems mirusiesiems – lėtai ir iškilmingai šokėjai jas išdėliojo scenos priekyje kartu su degančiomis žvakelėmis.
Vienaip ar kitaip, sprendimas su dirbtinėmis gėlėmis čia pasirodė primityvokas, netgi žinant visą butaforišką Lotynų Amerikos spalvingumą, tapusį neatsiejama šios kultūros dalimi. Skubotai sugalvoti ir pasiūti atrodė ir Susan Rendall kostiumai – platūs įvairiaspalviai sijonai ir lengvos nėriniuotos berankovės palaidinės, papildomi įvairiaspalvėmis (žinoma, ir juoda) juostomis.
„El Dia de Los Muertos“ Lietuvoje buvo parodyta pavasarį, nors Lotynų Amerikoje ši šventė švenčiama spalio 31 – lapkričio 2 dienomis, beveik iškart po Nerijaus Juškos gimtadienio, kurio datą – spalio 29-ąją – dėl apmaudžios klaidos teko ilgam įsiminti.
