Karolina Drigotaitė, LRT.lt
Duetas „Low Air“ į televiziją atnešė profesionalų šokio teatrą ir sako, kad jie buvo kritikuojami: televizijoje jiems – ne vieta. Tačiau LRT šokių projekto „Šok!“ nugalėtojai sutuoktiniai Airida Gudaitė-Žakevičienė ir Laurynas Žakevičius sako pasiekę savo.
„Jei nerodysime to, ką darome, tai kaip žmonės apskritai apie mus sužinos? Mūsų tikslas ir buvo parodyti save, parodyti šokį tokį, koks yra teatre, pritraukti daugiau žmonių į teatrą.“, – atremdamas kritiką sako Laurynas.
„Low Air“ šokdami nori parodyti ne tik choreografiją – abiems svarbios socialinės problemos. Be to, Laurynas, turintis socialinio pedadogo išsilavinimą, taip pat dirba su mokiniais patyčių mažinimo programoje.
Interviu LRT.lt duetas pasakojo apie tai, kur investuos „Šok!“ finale laimėtus 10 tūkst. litų, planus įsikurti „Menų spaustuvėje“, savo požiūrį į šokį ir kaip pavyksta šeimyninis darbas šokių aikštelėje.
– Kodėl dalyvavote šokių projekte „Šok!“?
– Airida: Ankstesnių projektų patirtis mums parodė, kad kai tau kelia reikalavimus ir iššūkius, tada tobulėji geriausiai. Kiekvienas sekmadienis mums buvo kaip naujas etapas, naujos varžybos, kurioms ruošdavomės maksimaliai. Stengėmės parodyti, kas mums yra šokis, ką jis mums reiškia, ir perteikti jį kiek įmanoma grynesnį, ne tokį saldų, kaip įpratę matyti televizijos žiūrovai.
– Laurynas: Dažniausiai šokis būna už kažko: už atlikėjo, už dekoracijos, prie dekoracijos. Kad šokis būtų svarbiausia, pasitaiko retai. Projektas šokį iškėlė į pirmą planą.
– Airida: Mūsų tikslas sutapo su projekto tikslu. Labai džiaugiamės, kad toks projektas buvo.
– Ar kojos drebėdavo? O gal Jūs jau nebesijaudinate prieš pasirodymus?
– Airida: Visada drebėdavo. Kitaip nebūtų taip malonu ir įdomu.
– Laurynas: Ir sau kartoji – kodėl aš čia esu? Čia yra labai natūrali būsena, kai atrodo padarai namų darbus, tačiau nerimauji, kad gal kažkas įvyks ne taip. Būna įvyksta, būna neįvyksta.
– Airida: Visą laiką jaudiniesi dėl pasirodymo, dėl galimų klaidų.
– Ar jų būdavo?
– Laurynas: Tiesą sakant, klaidų pasitaiko dažnai.
– Airida: Tačiau dažniausiai tik mes tai ir jaučiam. Kai turi patirties, sugebi tas klaidas paslėpti, moki improvizuoti. Be to, su Laurynu esame gatvės šokėjai, kur improvizacija yra pagrindas, todėl improvizuoti mes mokame.
– Jau žinote, ką darysite su laimėtu piniginiu prizu?
– Laurynas: Esame savarankiški šokėjai ir kūrėjai: kuriame savo šokio spektaklius, įsteigėme šokio teatrą, todėl tuos pinigus planuojame skirti savo šokio teatro vystymui. Tikimės atidaryti šokių namus arba šokių studiją, kur galėtume pakviesti tiek jaunus, tiek vyresnius žmones susipažinti su šokiu, mokytis šokio. Norėtume, kad mūsų šokių studija galėtų pasiūlyti kitokią prieigą prie šokio, suteiktų žmogui perspektyvą, kad pas mus atėjęs jis gali tikėtis daugiau, pavyzdžiui, po metų repeticijų ir studijų jau ir į sceną užlipti.
– Ar yra amžius, kada mokytis šokti jau per vėlu?
– Laurynas: Manau, kad nėra. Lietuvoje žmonės, kurie norėtų šokti, to nedaro, nes jaučiasi per seni. Užsienyje tenka sutikti jau patyrusių šokėjų, pati branda prasideda apie 30-tuosius metus. Lietuvoje yra susiformavusi studijų ir neformalios veiklos tendencija – atėjau, pašokau, išėjau. Tai trukdo šokėjo įvaizdžiui ir trukdo pakelti kartelę. Bet niekada nėra vėlu.
– Koks šokio stilius projekto metu jums buvo didžiausias iššūkis?
– Airida: Pramoginiai šokiai, todėl, kad juose turime mažiausiai patirties.
– Laurynas: Ir daugiausiai galimybių susimauti. Turi jausti partnerį, tai sudėtinga.
– Airida: Pramoginiuose šokiuose partneris veda partnerę, gatvės šokiuose ar spektakliuose mes dažniau naudojam kitą būdą – kontaktinį šokį. Su Laurynu esame ambicingi lyderiai, todėl ne visada pavyksta klausyti ir leisti vesti. Esame įpratę dirbti „kas sau“.
– Ar sutuoktinių statusas gelbsti šokiuose, o gal trukdo?
– Laurynas: Įvairiai būna. Kartais reikia sutikti su kito idėja. Mes, nors ir šeima, bet turime skirtingus supratimus apie tam tikrus dalykus. Susirėmimų dėl skirtingų vizijų būna, tačiau, kai sudėlioji taškus ant „i“ ir lieka darbo etapas, nebegalvoji, kas buvo. Galvoji, kas yra dabar, ir šoki.
– Airida: Sunkiausia būna kūrybiniame procese.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų diena ir kur praleidžiate daugiausiai laiko?
– Airida: Kai šokome projekte „Šok!“ dar dirbome prie antrojo savo šokio spektaklio. Taip pat šokau šveicarų choreografo spektaklyje. Turėjome repeticijų nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, neretai projektui ruošdavomės naktimis. Ir dabar diena prasideda anksti ryte šokių studijoje: apšilimas, kūno ruošimas, vėliau pamokos mokiniams, o po jų, jei lieka laiko, dirbam su pasirodymais, spektakliais ar tiesiog treniruojamės. Savaitgalių neturime.
– Laurynas: Aš dirbu ne tik su šokiais. Mano profesija – socialinis pedagogas. Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre dirbu vyriausiuoju programos instruktoriumi. Dirbu su patyčių prevencija: važiuojame į mokyklas, mokome pedagogus kaip atpažinti patyčias, kaip su tuo kovoti. Taigi dienos būna intensyvios. Kartais sunku būna persijungti nuo vieno darbo prie kito.
– Laurynai, kodėl jums svarbi Jūsų profesija?
– Laurynas: Patinka dirbti su mokiniais. Man svarbus teisingumas: kaip žmonės turėtų ar galėtų teisingai gyventi. Patyčios mokykloje yra baisus dalykas. Prisimenu savo metus mokykloje, nepatyriau patyčių – buvau kitoje barikadų pusėje. Tuo metu mes nesupratome kaip tai yra blogai, atrodė, kad tai linksma, juokinga. Su mumis niekas apie patyčias nekalbėjo, neaiškino – nuramindavo, ir tiek. Kitą dieną viskas kartodavosi. Ši patirtis mane verčia norėti pakeisti tų vaikų gyvenimus, pakeisti mokytojų sąmonę. Noriu daryti gerą poveikį. Socialinio darbo sritis man apskritai yra labai įdomi.
– Airda, kaip Jūs žiūrite į tokias vyro idėjas?
– Airida: Žaviuosi ir mokausi iš Lauryno.
– Laurynas: Tai iš tikrųjų padeda ir mene. Projekte daug šokių kūrėme socialinių problemų tema. Šokiu mes stengiamės parodyti ne tik linksmybes, bet ir kitą visuomenės pusę.
– Airida: Kitoks požiūris į šokį mus ir suvedė. Mano pasirodymuose visada vyrauja ne tik choreografija, bet ir idėja. Laurynas taip pat galvodavo apie gilesnius dalykus. Todėl atkreipdavome dėmesį vienas į kitą – yra žmogus, kuris panašiai galvoja.
– Airida, sakėte, kad pastatyti šokio spektaklį Jums buvo viena didžiausių svajonių. Vienas iš Jūsų spektaklių buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Ar tai jau svajonės išsipildymas, o gal turite didesnių tikslų?
– Airida: „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėjimas kiekvienam menininkui yra labai svarbus. Tais metais kryžiaus negavome. Galbūt jis tik ateityje. Tačiau turime ir kitų tikslų, tikimės toliau kurti spektaklius.
– Laurynas: Kokia dabar tavo svajonė?
– Airida: Mano svajonė kitą pusmetį papildyti „Menų spaustuvės“ repertuarą savo spektakliais. Be to, visą laiką glaudėmės kitose šokių studijose, dirbome per daug studijų. Niekuomet neturėjome savo namų, kur galėtumėm realizuoti visas savo mintis taip, kaip mes įsivaizduojame ir norime, todėl prie visų svajonių pridėčiau studijos atidarymą.
– Sakoma, kad šokėjų karjera nėra ilga, ar jūs galvojate, ką dar galėtumėte veikti?
– Airida: Neįsivaizduoju, kad galėčiau veikti ką nors kitą. Visas mano gyvenimas yra šokis.
– Laurynas: Tai turbūt taikoma klasikinio šokio šokėjams. Šiuolaikinio ir gatvės šokio šokėjai kitaip prižiūri savo kūną, kitaip šoka. Todėl šokio karjera yra daug ilgesnė. Su amžiumi šokis tampa brandesnis, įgauna įvairesnes formas. Gvildenamos kitokios temos.
– Airida: Brandesnis žmogus kartais daug daugiau pasako nei jaunuolis. Patirtis ir išgyvenimai labai matomi scenoje, žiūrovas gauna kitokią žinutę.
– Laurynas: O ir mokyti šokio galima visada.
– Meno žmonės kartais skundžiasi, kad yra nepakankamai įvertinami. Ką apie tai manote?
– Laurynas: Sutikčiau. Bet yra ir kita medalio pusė: ne vienas menininkas nori būti įvertintas, bet nenori dėti pastangų. Reikia labai daug dirbti, stengtis. Paraiškų pildymas yra labai sudėtingas, valstybė galėtų sukurti mechanizmą, kuris padėtų menininkams sutvarkyti biurokratinius reikalus. Tačiau ir patys menininkai galėtų labiau save viešinti. Mes dėl to sulaukiame kritikos. Žmonės klausia, kodėl jūs einate į televiziją, sako, jums ten ne vieta, šokį reikėtų rodyti kitur, teatre. O mes sakome – jei nerodysime to, ką darome, tai kaip žmonės apskritai apie mus sužinos? Mūsų tikslas ir buvo parodyti save, parodyti šokį tokį, koks yra teatre, pritraukti daugiau žmonių į teatrą. Reikia save kokybiškai pristatyti ir tik tada sulauksi atgalinio ryšio. Žinoma, paramos menininkams reikia. Lietuvoje yra kelios programos ir visi menininkai bando į jas papulti. Konkurencija didžiulė. Būna, gauni finansavimą tik pusei projekto, o papildomų lėšų turi ieškoti pats, suktis.
– Jūs jaučiatės įvertinti?
– Laurynas: Įvertinimo sulaukiame ne iš paraiškų patvirtinimo, o iš žmonių ir to, kaip jie priima mūsų darbus.
