Nijolė Baronienė VL žurnalistė
Medžiotojo sodybos nesupa tvora, tad jei ne ištikimasis dratharų veislės Brudas, kieme, kol nėra šeimininko, tvarką darytų stirnos, bebrai, kiškiai ir kiti miško gyventojai.
Grįžo į kaimą
Gyvenimą mieste iškeisti į kaimo ramybę A.Petrauskas norėjo seniai, tačiau ilgai nerado vietos, kurioje norėtų įsikurti. Po ilgų paieškų apsistojo Rūkainių seniūnijoje, Pasvirės kaime. Dabar jis tikina gyvenantis taip, kaip nori, kaip seniai svajojo. „Medžiotojas turi būti arčiau gamtos. Esu kaimo vaikas. Užaugau Pakruojo krašte. Pamenu, kažkada norėjosi gyventi mieste, patogiai, tačiau atėjo metas, kai vėl patraukė į kaimą. Ieškojau vietos, iš kur būtų patogu kasdien važinėti į darbą sostinėje. Pasirinkta vieta esu patenkintas“, – sakė pašnekovas. Išsirinkęs žemės plotą Pasvirės kaimo pašonėje, jis ėmė ręsti rąstinį namą. A.Petrauskas įsitikinęs, kad labiau verta statyti naują nei restauruoti seną rąstų namą, nes apatiniai rąstų vainikai dažniausiai būna sutrūniję. „Dabar yra labai daug medžiagų, skirtų medienai impregnuoti, todėl statant namą galima pasirinkti geriausias, garantuojančias namo ilgaamžiškumą“, – atviravo medžiotojas. Petrauskai rinkosi apvalius tekintus maumedžio rąstus. Projektą rengė patys, daug darbų padarė patys. „Man gražu, kai rąstas ant rąsto ir interjere matosi išsikišę kampai. Šiaurinėje pusėje esančias sienas apšiltinome, dalis jų – ne rąstų. Jei visos sienos būtų rąstų, manau būtų nelabai gražu“, – sakė pašnekovas. Vidaus sienoms impregnuoti jie naudojo natūralų aliejų.
Reikia kantrybės
Atėjus į rąstinį namą, visada apgaubia malonus medžio aromatas. Tačiau, pasak A.Petrausko, sumanius statyti tokį namą, reikia apsišarvoti kantrybe. „Nukirstas medis miršta po 7 metų. Kai surenti sienas, turi trejus metus laukti, kol rąstai pradžius ir sienos sės. Duris ir langus dėjome praėjus 3 metams. Iš 25 cm storio rąstų liko 23 cm rąstai. Šiltinti rąstų sienų nereikėtų, jei rąstai būtų 30 cm storio“, – sakė pašnekovas. Židinį A.Petrauskas užkuria tik tada, kai labai šalta. 100 kv. metrų namas apšildomas geoterminiu šildymu. Jei elektra dingsta porai dienų, namas nespėja atšalti.
Jaučiasi saugus
Dažnas, pasak jo, viešintis Petrauskų namuose pastebi rąstų įtrūkimų. „Įtrūkimų išvengti neįmanoma, nes medis džiūdamas traukiasi, – aiškino medžiotojas. – Teko nemažai vargti, kol išlyginome sienas. Vieną rąstų sieną lyginau savaitę. Teko ilgai pamąstyti, kaip sutvarkyti vieną ar kitą kampą. Rąstiniame name sudėtingi ir elektros instaliacijos darbai. Samdžiau patikimą meistrą, kuris padarė viską taip, kaip reikia. Gyvenu name jau septynerius metus, įsitikinau, kad galiu jaustis saugus. Jei matytųsi laidai, pusės medinių sienų grožio neliktų“, – tikino A.Petrauskas. Kol suręstos namo sienos džiūvo ir sėdo, Algis gyveno už kelių šimtų metrų ant seno rūsio pastatytame nedideliame vos 20 kv. metrų namelyje. Vyras tikino, kad gyvenimas jame turėjo daug privalumų, mažiau reikėjo skirti laiko tvarkai palaikyti.
Gaila skerdžiamo, o ne šaunamo
Nieko nuostabaus, kad Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos pirmininko namus puošia medžioklės trofėjai – stirninų, elnių ragai. Mažesni stirninų rageliai ir dideli elnių ragai skoningai pritvirtinti ant drožinėtų medžio lentų ir pakabinti ant sienų. Akį traukia originalus, paties namų šeimininko sukurtas šveistuvas. Kaip komponuoti medžioklės trofėjus, A.Petrauskas sugalvojo pats. Žvėrių iškamšų jis nemėgsta. Dvylikos metų elnio ragai – brangiausiais trofėjus. „Išgirdau baubiant tą elnią pirmą medžioklės dieną. Tada medžiojome dviese. Ilgai laukiau, kol elnias ateis. Daug kas klausia, ar negaila šauti žvėries. Man gaila namuose užauginto ir skerdžiamo gyvulio. Prisiminkime, kad medžiojama buvo jau pirmykštėse bendruomenėse. Medžiotojas – stiprus žmogus. Tikras medžiotojas nori sumedžioti brandų žvėrį, jis laikosi taisyklių, stengiasi nepakenkti gamtai“, – sakė biologo išsilavinimą turintis A.Petrauskas.
Pritaria baudoms
Jis priminė, kad medžiotojai dirba kaip aplinkosaugininkai. Jie reguliuoja visų miško žvėrių rūšių populiacijas. Jei padaroma klaida ir nušautas žvėris yra jaunas, sveikas, galėjo dar gyventi, medžiotojas baudžiamas. Jam vieną ar kelis sezonus uždraudžiama medžioti, pavyzdžiui, briedžius. „Medžiotojai-selekcininkai baigia kursus, kuriuose mokosi atpažinti perspektyvų žvėrį. Mūsų medžiotojų bendruomenėje – atsakingi žmonės. Kas kita – brakonieriai. Pritariu griežtoms baudoms už jų gamtai daroma žalą – sakė pašnekovas. – Mūsų tikslas – siekti, kad briedžių, elnių populiacija būtų didesnė. Jau pavyko pasiekti gerų rezultatų. Dabar galvojame, ką reikės daryti po afrikinio kiaulių maro, kai Lietuvos miškuose neliks šernų.“ Pasak jo, nereikėtų piktintis dėl ūkininkams laukinių žvėrių daromos žalos. Tai natūralu. Svarbu, kad patiriami nuostoliai atlyginami. Medžiotojas pastebėjo, kad vilkų dabar daugiau nei prieš kelerius metus. Tai lėmė gausesnė stirnų populiacija.
Taupo laiką ir jėgas
Tvarkyti A.Petrausko sodyboje augančius medžius neprašyti ėmėsi bebrai. Tik naudos iš jų darbo nedaug – lieka tik kelmai. Todėl visus vertingus medžius vienoje ir kitoje Kenos upės pusėje netoli namų medžiotojas apriša metalinės vielos tinklu. Taip pataria daryti visiems, kieno pašonėje įsikuria bebrai. „Palieku tik menkaverčius medžius – blindes, alksnius, lai graužia. Nereikės man pačiam jų kirsti. Sutaupysiu laiko ir jėgų “, – šypsojosi medžiotojas Pasak jo, keikti bebrų nereikėtų, nes jų užtvindytose teritorijose gyvena daug paukščių, veši nykstančių rūšių augmenija. „Vienintelis bebrų priešas gamtoje – vilkas. Jei nori rasti pilkojo pėdsakus, eik ten, kur įsikūrę bebrai, – sakė pašnekovas. – Įsitikinau, kad bebrai dabar labai išdrąsėję. Jie kuriasi netoli žmonių, nebijo net šunų. Aną žiemą palikau zuikiams nugraužti keletą laukinių obelaičių, tačiau jas nusitempė bebrai. Jie neišsigando už kelių metrų voljere lojančio mano medžioklinio šuns.“ Jis įsitikinęs, kad reikia būti pakantesniems, keisti požiūrį į laukinę gamtą.
