Europos socialistų partija daro viską, kad po rinkimų į Europos Parlamentą Europos Komisijai nebevadovautų Jose Manuelis Barroso.
"Neremiame Barroso. Tai ne mūsų kandidatas. Po Europos Parlamento (EP) rinkimų norime kartu su kitomis partijomis iškelti kitą asmenį, kuris vadovautų Europos Komisijai (EK)", - nepraleidžia progos pabrėžti Europos socialistų partijos pirmininkas danas Poulas Nyrupas Rasmussenas. Socialistai priekaištauja J.M.Barroso, kad jis nepateisino pasitikėjimo prasidėjus krizei ir dėl to sulaukė daug kritikos.
Dienraštis "The Financial Times Deutschland" rašo, kad tokie P.N.Rasmusseno pareiškimai reiškia, kad po rinkimų į EP dabartinio EK vadovo kandidatūra gali nesulaukti reikiamo palaikymo, nors šiuo metu šį politiką remia Europos liaudies partija.
Laimėjimų nedaug
53 metų centro dešinės politiku laikomas J.M.Barroso EK pradėjo vadovauti 2004 metais kaip kompromisinis kandidatas ir tik todėl, kad jį rėmė Prancūzija ir Vokietija. Buvęs Portugalijos premjeras tuomet atrodė naujas veidas Europoje.
Tačiau J.M.Barroso veikė per daug greitai, kad būtų pelnęs pragmatiško vadovo reputaciją. Nelabai buvo pritarta ir jo palaikomai didžiajai ES bei eurozonos plėtrai. Nors EK pirmininkas pasisakė už ūkio plėtrą ir naujas darbo vietas, jis tai siejo tik su Lisabonos sutartimi. Tačiau Lisabonos sutartis įstrigo ir J.M.Barroso nedaug ką gali padaryti, kad ją išjudintų. Daug geriau jam sekėsi įgyvendinti kitą užsibrėžtą tikslą - kovoti su klimato atšilimu, todėl ir laimėjimai šioje srityje didesni - J.M.Barroso pavyko pasiekti, kad ES įsipareigotų iki 2020 metų sumažinti anglies dioksido išmetimą į atmosferą 20 procentų.
Prezidentinis stilius
Pačioje EK jos vadovas visiškai pakeitė darbo stilių. Turėdamas bendrauti dar su 26 komisarais J.M.Barroso greitai perėmė prezidentinį vadovavimo stilių. Visi greitai suprato, kad jei nori ką nors pasieki, turi eiti tiesiai pas Komisijos pirmininką ir gauti jo pritarimą. Tai buvo tikras kontrastas kolegialiam ankstesnio vadovo Romano Prodi darbo stiliui.
Be to, visuotinai sutinkama, kad J.M.Barroso neturi vizijos, EK lėtai reagavo į kilusią ūkio krizę, leisdama valstybėms narėms imtis protekcionizmo, ir nesugebėjo surengti tiesioginių debatų, kaip įveikti krizę. Kai pagaliau EK ėmėsi tam tikrų priemonių, jos nebuvo nei ambicingos, nei adekvačios susidariusiai situacijai.
J.M.Barroso prikišama ir tai, kad jis per daug nuolaidžiavo ir net pataikavo didžiosioms ES valstybėms, pirmiausia Prancūzijai ir Vokietijai. Tai leido britų dienraščiui "The Financial Times" parašyti: "Ponas Barroso yra vienas silpniausių Komisijos vadovų, tuštokas vyras, kuriam trūksta politinės drąsos." Tačiau J.M.Barroso gynėjai atkerta, kad iki jo niekam nebuvo tekę vadovauti tokiomis sunkiomis sąlygomis, nes nė vienas kitas EK pirmininkas nebuvo susidūręs su ūkio krize, be to jiems buvo daug lengviau pasiekti kompromisą, nes ES priklausė mažiau valstybių.
J.M.Barroso planai neaiškūs
Pats J.M.Barroso dar nepranešė, ar sieks antros kadencijos, ir žada tai padaryti per artimiausią viršūnių susitikimą. Tačiau vis garsiau kalbama, kad Europai dabar reikia ambicingesnio ir integruočiau mąstančio vadovo. Tačiau reikia ir tokio, kuris gerai žinotų visus "Briuselio triukus". J.M.Barroso juos žino, bet jei jis nori būti perrinktas antrai kadencijai, turi nustoti stengtis visiems patikti ir privalo susikoncentruoti ties ūkio ir reguliavimo problemomis. Be to, jo šalininkai rekomenduoja jam būti "kietesniam" ir nebijoti "paimti į rankas botago".
Pagal Nicos sutartį EK vadovą siūlo ES valstybių vadovai, tačiau jų pasirinktai kandidatūrai turi pritarti ir EP. Portugalas J.M.Barroso palaikomas daugelyje ES valstybių sostinių. Kai kuriose ES narėse, pavyzdžiui, Ispanijoje, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje, jį remia net socialdemokratinės pakraipos partijos.
Europoje netrūksta ir kitų kandidatūrų į šį svarbų postą. Tarp jų yra Pasaulio prekybos organizacijos vadovas prancūzas Pascalis Lamy, buvęs Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas, taip pat Liuksemburgo ministras pirmininkas Jeanas Claude'as Junkeras. Ir socialistams teks pasirinkti, kurį iš šių politikų jie rems, nes pats P.N.Rasmussenas pripažįsta, kad socialdemokratinės partijos neturi savo kandidato į EK pirmininko postą.
