Vydas Gedvilas Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
Tai, kad švietimo srityje turime daug problemų – akivaizdu. Nieko nauja ir jokia paslaptis. Tačiau bent jau mane asmeniškai kartas nuo karto nemaloniai nustebina žinios apie problemas aukštojo mokslo sektoriuje. Ten, kur tų problemų, atrodytų, turėtų būti bent kiek mažiau. Ar bent jau ne tokių, apie kokias atvirai pasakoja kai kurių aukštųjų mokyklų atstovai.
Pabrėšiu – kai kurių. Tikrai ne visų. Galima tik džiaugtis, jog nemaža dalis universitetų dirba skaidriai, vadovaujasi lygiateisiškumo, demokratijos, santarvės principais. Apskritai tikiuosi, jog tuo gali didžiuotis dauguma.
Visgi kai kuriose įstaigose vadovaujamasi kiek kitokiu požiūriu ir principais. Bent jau taip kalba profsąjungų atstovai. Neturiu pagrindo jais netikėti, pagaliau ir asmeniškai šį bei tą žinau. Dar iš tų laikų, kai užsiėmiau akademine veikla.
Praktiškai nėra jokio dialogo su vadovybe, profesinė sąjunga neatstovaujama nei universiteto Taryboje, nei Senate, pastarojo nariai profsąjungai neatsiskaito, didelė socialinė atskirtis tarp vadovų bei paprastų darbuotojų, neišlaikytas valdžių atskyrimo principas – tokias pagrindines problemas mato profsąjungos nariai.
Kai kurie akmenys – tiesiai į Seimo daržą. Reikia taisyti Mokslo ir studijų įstatymą, jame numatyti profsąjungos narių įtraukimą į Tarybą. Be jų Taryboje neatstovaujama maždaug 50 proc. įstaigos darbuotojų. Taryboje yra net studentų atstovų – bet ne profsąjungos. O Taryba, kaip bebūtų, turi dideles galias. Nustato darbo užmokestį, susitaria dėl darbo sąlygų, principų ir t.t. Kai kuriose aukštosiose mokyklose profesinių sąjungų iki šiol iš viso nėra.
Kalbant apie darbo užmokestį: universiteto žmones grubiai galima suskirstyti į tris grupes. Tai administracija, mokslininkai / dėstytojai ir aptarnaujantis personalas. Socialinė atskirtis tarp šių grupių – pernelyg didelė. Ir principai ne visada teisingi. Būna atvejų, kai bakalauro diplomą turintis žmogus, įsidarbinęs administracijoje, gauna apie 5 tūkstančius litų į rankas. Daugiau nei profesorius.
Iš dalies tai nulėmė aukštųjų mokyklų virsmas į viešąsias įstaigas. Ir atlyginimų žirklės dabar aiškinamos rinkos dėsniais. Esą algos nustatomos pagal rinkos vidurkį. Galbūt, tačiau faktas, kad rinkos dėsniai perkelti į mokslą man skamba ne itin patraukliai. O kartu tai reiškia, kad aptarnaujantis personalas neturi jokių šansų gauti daugiau. Įdomu, kokie dėsniai arba kodėl taip ilgai galioja ministro įsakymai, kad mūsų dėstytojai kolegijose, dirbdami visu etatu, teuždirba tik 1600 litų. Panaši padėtis ir universitetuose, jau nekalbu apie laborantus, kitus darbuotojus.
Grįžtant prie profsąjungos dalyvavimo įstaigos valdyme – tai būtina. Tik taip bus išlaikomas pagrindinis demokratijos principas. Žinoma, tokiu atveju labai svarbu išvengti situacijos, kai paskiriamas „savas“ atstovas. Profesinės sąjungos narys, kuris yra artimas vadovybei, galbūt net ir jos sąjungininkas, lojalus bei klusnus nurodymų vykdytojas. Kai tuo tarpu pačiai vadovybei profsąjunga yra ne partneris, o priešas Nr. 1. Tik tai saugomasi įvardinti viešai. Juk negražu ir netinkama.
Jeigu tokie atvejai vis dar nesvetimi akademinėse bendruomenėse – ką tuomet bekalbėti apie kitų sričių darbuotojus? Kuo stebėtis?
Beje, Konstitucinis Teismas, į miltus „sumalęs“ praėjusios kadencijos valdančiųjų „prastumtas“ Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, pasisakė ir dėl Tarybų. Būtent dėl skaidresnio ir platesnio visų darbuotojų grupių atstovavimo. Tai vienas iš svarbiausių dalykų, kurį reikia nedelsiant pataisyti.
Ir pataisysime. Įstatymo pataisos jau praktiškai parengtos, jos bus teikiamos Seimui. Ir, neabejoju, bus priimtos. Tada – kiti darbai. Gal ir nepavyks labai sparčiai, bet žingsnis po žingsnio socialinį teisingumą turime atstatyti. Geriau vėliau, negu niekada. Bent jau dėl to, kad ranką prie širdies pridėjęs pasakytum: mes tai padarėme.
