Kadaise buvo kaimas, nuolat ieškojęs savojo laimės žiburio. Buvo ir nenunyko. Veikiau atvirkščiai – per visus negandų laikus, marus, karus, pokario kataklizmus bei nuvarymą nuo žemės sugebėjęs išlikti, stiebtis į šviesą, išsaugoti gyvastį ir savastį, kalbą ir liaudies išmintį. Nenuteriojo kaimo net ir kolūkinė gadynė. O šiandien? Šiandien kaimą suniokojo ir baigia sunaikinti kone visą dvidešimtmetį trunkančios reformos, sugalvotos valdžios kabinetuose ir skirtos tos pačios valdžios siekiams gyventi geriau. Tai ji sau susikūrė įstatymus skubiai susigrąžinti žemes, o vėliau patobulino aktus, kad galėtų kurtis paežerėse, paupiuose. Kaimas liko apgautas. Saugomos teritorijos paprastiems žmogeliams tapo šventąja žeme. Nešventa ji tik luomo, kastos ir ložės nariams.
Kas liks dar po dešimtmečio? Beatodairiška žemės ūkio amerikonizacija baigia išstumti paskutiniuosius smulkiųjų ir vidutinių ūkių mohikanus. Susiformavęs neteisingas požiūris pro didmiesčio akinius šiandien įstūmė sodžių į totalaus jo naikinimo girnas.
Kaimas šiandien pasmerktas eiti lažą ir mokėti duoklę miestui natūra – duona, mėsa ir pienu. Dar daugiau – šiandien paknopstom skubama sunaikinti net paskutinę gyvastį ir šviesą – mokyklas, sveikatos įstaigas, bibliotekas... Kas liks iš kaimo? Kas begyvens kaime? Kokia bus Lietuva, netekusi savo kaimo?

....

Priešintis šaukia intelektualai
Apie nekoordinuojamą ekonominę ir socialinę kaimo politiką, valdžios abejingumą sodžiaus išgyvenimui ir išlikimui pavojaus varpais trenkė intelektualai, Lietuvos šviesuomenės atstovai. Jie kviečia ne tik diskutuoti skaudžia gyvenimo tema, bet ir ragina neabejingus kaimui žmones burtis bei priešintis totaliam jo naikinimui.
Pirmoji diskusija, vykusi balandžio pabaigoje Seime, buvo tarsi atviro nervo pakrapštymas, ieškant atsakymo į klausimą, kaip išsaugoti kaimo dvasinį potencialą. Apie ką buvo kalbama atviroje diskusijoje, ko ragino siekti ir imtis apmąstant kaimo nūdieną ir rytdieną?
Jautriausią stygą toje diskusijoje užgavo Kovo 11–osios nepriklausomybės akto signataras R. Ozolas.
„Mes kaimą matome per miesto akinius, turiu galvoje kur kas baisesnį dalyką negu ne vietoje pastatyta ir nugriauta pirtelė. Turiu galvoje, kad kaime, kaip ir mieste, mes norime matyti visuomenę. Nors kaimo prigimtis visada buvo bendruomenė, tvirta savo papročiais, tradicijomis, tikėjimu ir mąstymu, viso gyvenimo būdo ryšiais susijusių žmonių visuma kaip bendruma. Sakysite, kad šiandien tai jau gili praeitis. Tokio kaimo seniai nebėr, gal tik apgailėtinos draikanos. Kaimai tuštėja ir miršta mūsų akyse“, – atvėrė skaudžiausias žaizdas profesorius R. Ozolas. Jo įsitikinimu, apie tai kalbėti reikia vien tam, kad suvoktume kaimo problemos gelmę.


Niekas nedrįsta skaičiuoti
Nepalankius ne tik kaimui, bet ir tautai sprendimus dažniausiai, neatsiklausę nuomonės, priima miesto bendruomenės atstovai. Abu pastaruosius dešimtmečius į kaimą vis žvelgiama vien per ūkinę prizmę – per pieną, grūdus, mėsą, cukrinius runkelius. Tai svarbu, nes ekonomika yra ne tik kaimo, bet ir tautos egzistencijos pagrindas. Tik kaimiečiui ta žemės ūkio veikla yra ne tik prekinė gamyba, bet ir gyvenimo būdas. Jo buitis, laisvalaikis, atostogos, net pomėgiai priklauso nuo gamybinės veiklos. Ar sugebės ūkininko šeima išsaugoti gamybos ir gyvenimo būdo vienovę? Juk ūkyje dirbanti šeima ir yra kaimo gyvybingumo ir dvasingumo puoselėjimo laidas.
Nūnai sodžius naikinamas dviem būdais: uždedant ekonominius retežius ir ribojant bei atimant kultūrinę dvasinę terpę.
„Ekonominiame kaimo naikinimo kelyje pasitelkiami patys įvairiausi scenarijai. Tai ir ankstyvo pasitraukimo iš prekinės gamybos skatinimas, tai ir diskriminacinių ūkinių sąlygų diktatas, kai kaimo gyventojai tiek gera valia, tiek prievarta verčiami parduoti savo žemes įmonėms, miestelėnams, o pastaruoju metu ir užsieniečiams. Dar paminėsiu korupcinę teritorijų planavimo sistemą, kai kaimas be jokio reikalo paverčiamas saugomų teritorijų rezervatu. Toks sodžius tampa atgrasus jaunoms šeimoms. Ar benorės tokiame kaime gyventi jauna agronomo, veterinaro, gydytojo, mokytojo, miškininko šeima?“ – retoriškai klausė socialinių mokslų daktaras, 1992–1996 metų Seimo kadencijos narys Kęstutis Jaskelevičius. Jo pastebėjimu, kur kas pavojingesnis yra dvasinis kaimo naikinimo kelias.
Ekonomistų skaičiavimais, kaimo ekonomika gali atsigauti per penkmetį. Niekas nedrįsta skaičiuoti, per kiek laiko atsigaus kaimo dvasia.
Kokia valstybės politika? Jos paprasčiausiai nėra. Sukurta begalė norminių aktų, strategijų, vizijų apie kaimo plėtrą, bet tik ekonominių. Kaimo visumos šioje plėtroje ir valstybės politikoje nėra.


Mes galime! Mes turime sustabdyti!
Ar galima sustabdyti kaimo tuštėjimo ir nykimo grėsmes? Kas gali pažaboti totalinį jo naikinimo procesą? Seime vykusioje diskusijoje skaudžiausia nūdienos tema nuskambėjo ir tylus atsakymas. Retoriškai paklausęs, kas gali pasipriešinti kaimo naikinimui, ekonomistas K. Jaskelevičius išvardijo: bendruomenės, seniūnijos, inteligentija, rašytojai, miškininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai. Ir apibendrino pasakydamas: „Mes galime“.
Filosofas R. Ozolas išvardijo penkias neatidėliotinai spręstinas problemas. Jo manymu, būtina stabdyti mokyklų naikinimo vajų, numatant vietoves, kuriose mokyklos neturi būti uždarytos jokiu atveju. Spręstinas reikalas – kaimų civilizavimas sutvarkant kelius, vandentiekius, kanalizacijas, kuriant kaimiškas socialinės gerovės sąlygas.
Trečias paraleliai spręstinas uždavinys – smulkių ir vidutinių šeimos ūkių kūrimo bei kooperavimo strategija ir taktika. „Keliame tikslą – pasipriešinti stambiojo kapitalo griaunamajam tradicinės gyvensenos poveikiui. Prie šio klausimo šlietųsi ūkinės veiklos prioritetų pagal regionus projektas, numatantis Lietuvos teritorijos pritaikymą naujosios geopolitikos sąlygoms. Čia įeitų miškų ugdymo, protingo saugotinų ir rekreacinių teritorijų plėtojimo, atsinaujinančios energetikos resursų kūrimo, ilgalaikiai nacionaliniai projektai“, – aiškino R. Ozolas.
Pasak filosofo, itin svarbu kontroliuoti Lietuvos žemės pardavimą užsieniečiams. „Joks Lietuvos regionas negali būti išpirktas taip, jog grėstų nacionaliniam saugumui. Jau kartą žemė buvo tapusi kilnojamuoju turtu, dabar ji turi tendenciją virsti eksportuojamu“, – teigė jis.
Svarbiausia misija – aktyvus valstybės dalyvavimo kaimo gyvenime su nacionalinėmis programomis ilgalaikis projektas. Bus labai sunku nustatyti naują, bendruomeninį gyvenimą nacionaliniu mastu.
Diskusijos dalyviai neišsivaikščiojo pasidaliję mintimis. Jų kredo – „Mes galime“, turėtų tapti vedliu veikimui.