TIKRAI : biokuras pūsta po kojomis. Miškuose neįmanoma pereiti ten, kur buvo kirsti medžiai : visos šakos ( nesvarbu, plynas kirtimas buvo ar ne ) ir kitokia menkavertė ( taip dabar vadinama ) mediena palikta likimo valiai,t.y. supūti. Nei "praeiti, nei pravažiuoti", kaip a.a. tėvelis sakydavo. Visi nedideli keliukai užversti ir šakomis,ir plonais medžiais, o jau kitur tai tikrai pats velnias kojas nusilaužtų nuo to viso kirtėjų "palikimo". Tokio neūkiškumo anksčiau nebuvo, nes miško kirtėjai privalėdavo palikti tvarkingą plotą : pačias smulkiausias šakeles sudegindavo, o stambesnias leisdavo aplinkiniams kaimiečiams pasiimti malkoms (anais laikais net tokio išsireiškimo "biokuras" nebuvo, o ir kūrenama buvo kitaip, nei dabar). Man, kilusiai iš miškų ( ir ežerų ) krašto, nacionalinio parko ( dabar- tik Aukštaitijos) tiesiog baisu eiti į mišką : privirtę medžių, šakos išmėtytos , tad nei pauogauti ar pagrybauti neįmanoma normaliai. Kaip viena draugė sakydavo jaunystėj : baravyką per kilometrą buvo galima pamatyti, o dabar turi saugotis, kad neparvirstum, užkliuvęs už išmėtyto "biokuro žaliavos", kuri niekam nereikalinga. Jei taip yra tokioje teritorijoje, tai kaip kitur ?!
Atseit, miške "gamta turi būti natūrali", todėl ir paliekama visos atliekos ( pasiėmus vertingą medieną) supūti. Deja, tai nevyksta per vieną dieną , net ne per vienerius metus...
Pasiimkim tai, ką mūsų tėvai ir protėviai vertino. O miškus sodino ir puoselėjo ir mano giminės ištisos kartos : buvo nemažai profesionalių miškininkų.
Neverkšlenkim, kad viskas brangsta. Tiesiog pasiimkim tai, kas po mūsų kojomis palikta supūti.