Vėlyvą šeštadienio rytą mane pažadina mobilusis, kurio šaižų skambesį išgirstu tik tuomet, kai skambinęs praranda bet kokią viltį, jog pakelsiu ragelį. Ir telefonas nutyla... Iškart po skambučio ateina sms: „Sveika, gali kalbėti?“.
Kalbėti? Po vakarykščių keturių koncertų šis klausimas skamba net labai tiesiogiai. Šiandien kalbėjimas man – maloni prabanga, kurią sau leisiu nebent vakare, ir tai – su sąlyga, kad visa „kalba“ apsiribos keliais žodžiais artimiausiems žmonėms apie tai, kad jų pasiilgau...
Skeptikams norėtųsi priminti, jog užkimimas po koncertų maratono – viena „nuostabesnių“ pasekmių gyvai dainuojantiems atlikėjams.
Perskaičiusi ankstesniojo blogo komentarus, supratau, jog kai kuriems skaitytojams vis dar nežinoma, kad grupėje „ŠokoLedas“ mudvi su Juste dainuojame tik gyvai. „Fonogramščikų“ kritikai mumis piktinasi dėl suprantamos priežasties – juk ne viena merginų pop grupė iki šiol sau vis dar leidžia dainuoti pagal fonogramą. Tuo tarpu mokėdami pinigus už koncertą, tikimės jame išgirsti autentišką atlikėjo vokalą, skambantį gyvai, o ne ateiname pasiklausyti kompaktinio disko, ką galime padaryti ir neišėję iš namų bei gerokai pigiau.
Ir pati esu tų kritikų pusėje – dainuoti pagal fonogramą yra daug paprasčiau nei vargintis gyvai atliekant repertuarą: minimalios fizinės pastangos ir maksimali dainavimo kokybė.
Gyvai dainuoti – visiškai kitas pasaulis, visų pirma, reikalaujantis daug didesnių fizinių resursų: kūnui lieka ta pati užduotis – šokti ir atrodyti grakščiai, – tuo tarpu dar vieną užduotį turi įgyvendinti ir balsas: reikia dainuoti taip, kad jis skambėtų ne prasčiau, nei įraše. Nepaisant šių sąlygų, visada lieka tikimybė, kad net dainuodamas gyvai, apsijuoksi: „nepataikysi į natą“ ar pamirši tekstą, arba uždusi šokdama ir dainavimas virs dūsavimu, o gal – visai prastu atveju – balsas apskritai dings ar aparatūra neleis pasiekti norimos garso kokybės. Reikia pabrėžti, mūsų muzikinės veiklos metu mudviem su Juste teko ne kartą susidurti jei ne su vienu, tai su kitu iš išvardintų nesklandumų.
Tačiau tas, kas renkasi lengvesnį kelią, iš tiesų nė velnio negauna lengvesnio gyvenimo. Visi malonumai, džiaugsmai, pripažinimas ir pagarba iš pasaulio ateina po ilgo ir sunkaus darbo, arba, kitaip tariant, kuo daugiau syvų iš savęs spaudi, tuo didesnio atpildo vėliau sulauki iš likimo. Taigi iš esmės filosofija paprasta: kuo labiau save baudi, tuo labiau save apdovanoji.
Tokio jau esam su Juste sukirpimo: niekada nesirenkam lengvesnio kelio. Kiekvieną sunkumą priimam kaip mums naudingą iššūkį. Juk tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais, tiesa? Aš ir Justė neapsiribojome žiopčiojimu pagal jau sudainuotą tekstą, o tarnaudamos savo principams ir nusistatymams atkakliai repetavome gyvą dainų atlikimą tol, kol pagaliau su pasididžiavimu galime pasakyti: 95% mūsų pasirodymų yra visiškai gyvi, turint omeny, kad – kaip jau žinoma net su šou verslu nesusijusiems asmenims – egzistuoja tam tikras procentas renginių, kurių formatas ar techninės galimybės nėra visiškai palankios atlikti kūrinį gyvai.
Kiek tai priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo ir galimybių – visada mūsų siekis yra atlikti savo repertuarą tik gyvai, dėl ko netingime (kartais iki išnaktų) – salėse repetuoti dainavimo ir šokio. Juk norint dainuoti gyvai, iš anksto tam reikia įdėti nemažai darbo: nekalbant apie vokalo pamokas ir nuolatines repeticijas, dera prisiimti atsakomybę už gerą fizinę formą, kuri, savo ruožtu, garantuoja kokybišką pasirodymą. Tai apima ir mano propaguojamą sveiką gyvenimo būdą, apie kurį plačiau papasakosiu savo kitame įraše, ir reguliarų sporto klubo ir šokių pamokų lankymą bei discipliną.
Visi šie rūpestėliai yra muzikantų kasdienybė – ir ne tik dainininkų, bet ir gitaristų, klavišininkų ar būgnininkų, kurių pasirodymus taip pat gali sugadinti prasta garso kokybė ar netvarkingai sugrota instrumento partija. Bet tradiciškai suklydimus labiausiai sureikšmina žmonės, patys mažai ką bendra turintys su menine veikla. Klaidos pasirodymo metu – normalu, jų pasitaiko net labai aukšto profesionalumo atlikėjams, tad žmogiška būtų neteisti scenoje stovinčiųjų už kiekvieną jų „kliurką“. Stovėti prieš auditoriją nėra taip paprasta, kaip tai atrodo įsitaisius minkštai ir patogiai savo sofose prieš televizoriaus ekraną ar stebint koncertą įsimaišius į minią, kai neprivalu atremti energetinio spaudimo.
Kai kuriems „kritikams“, galbūt, yra tiesiog parankiau mąstyti, esą koncertuojame fonogramos pagalba, nes nereikia gilintis, ar žmogus talentingas, ar ne – tiesiog imi ir kritikuoji iš anksto susidaręs neigiamą nuomonę. Kritikuoti visada lengviau nei girti, ir tai savotiška neigiamų emocijų iškrova – juk dažniausiai kiekvienas, kurio vienos ar kitos gyvenimo svajonės dar neišsipildė, o tikslai – nepasiekti, tokių piktų emocijų turi daugiau nei užtektinai. Ir jas visas kažkur reikia iškrauti...
Tokiems nuskriaustiems žmogučiams visada norisi padalinti pakvietimų į mūsų koncertus – ateikite! Ir gal bent trumpam nudžiugsite kartu su pasauliu, nes kiekvienas iš jo gauname tai, ko patys esame verti...
Sniegės blogas: „Kadangi dainuoju popsą, visuomenei atrodau banali ar net primityvi“
Sniegė | ŠokoLedas
