Prasidėjo nauji mokslo metai, o problemos liko tos pačios. Smurtas mokyklose – dažnai itin slepiama problema, kol tampa nebeįmanoma apsisaugoti nuo viešumo. Tad kaip sutramdyti mokymosi įstaigoje konfliktuojančius paauglius?
Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) suburta darbo grupė parengė rekomendacijas, kuriomis siekiama padėti mokyklų darbuotojams efektyviai reaguoti į kraštutinius netinkamo elgesio atvejus ir užtikrinti psichologiškai ir fiziškai saugią aplinką mokyklos bendruomenėje.
Kada minėtos rekomendacijos bus patvirtintos ir pradės veikti – iki šiol neaišku. O mokyklų durys jau atvertos mokiniams, kurie, anot psichologų ir pedagogų, bendravimo modelius atsineša iš savo šeimų. Suprantama, tie pavyzdžiai toli gražu ne visada būna tinkami.
Skaičiai kalba už save
Vidaus reikalų ministerijoje nėra duomenų, kiek konkrečiai vaikų nukentėjo nuo bendraamžių mokymosi įstaigoje arba jos teritorijoje, bet yra skaičiuojama nukentėjusių (iki 18 metų) ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo mokinių statistika.
Palyginimui yra pateikti duomenys apie 2011-ųjų ir 2012-ųjų pirmus septynis mėnesius. Akivaizdu, kad šiais metais visoje Lietuvoje tiek ikimokyklinę įstaigą, tiek bendrojo lavinimo mokyklą lankančių vaikų nukentėjo daugiau nei praėjusiais metais (atitinkamu laikotarpiu).
Per pirmus 7 šių metų mėnesius nukentėjo 102 ikimokyklinukai ir 1759 bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai. Per atitinkamą praėjusių metų laikotarpį šie skaičiai buvo 97 ir 1666. Pripažįstama, kad didžioji dalis vaikų nukenčia būtent nuo agresyvių bendraamžių.
Vilniuje šiemet jau nukentėjo 27 ikimokyklinukai (pernai 15 vaikų), o Kauno rajone 6 (pernai 1 vaikas). Kituose miestuose ar rajonuose nukentėjusių mažamečių skaičiai išliko panašūs. Kalbant apie bendrojo lavinimo mokyklas, atkreiptas dėmesys, kad penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose smurto prieš paauglius skaičiai sumažėjo.
Vilniuje šiemet nukentėjo 295 (pernai 318), Kaune 135 (142), Klaipėdoje 111 (139), Šiauliuose 83 (90) mokiniai. Ir tik Panevėžyje šiemet nukentėjo 58 vaikai, nors praėjusiais metais per tą patį laikotarpį šis skaičius siekė 53 moksleivius.
Iššūkiai – kasdienybė
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA) viceprezidentas, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos direktorius Stanislavas Bernikas pasakojo, kad vos prasidėjus naujiems mokslo metams mokyklas pasitinka iššūkiai.
„Kalbėdamas apie smurtą atskirčiau du dalykus. Vienas – smurtas kaip nusikalstama veikla. Ir antras – patyčios. O ta riba yra itin subtili. Dažniausiai mokyklos imasi priemonių dėl smurto, o ne dėl patyčių. Nors rimčiau reikėtų dirbti su patyčiomis, nes tada būtų mažiau smurto“, – pabrėžė S. Bernikas.
LMVA viceprezidentą stebina tų mokyklų atstovai, kurie bijo pranešti apie įvykį jų įstaigoje: „Norint išvengti patyčių reikia įdėti daug pastangų. Įvairūs mechanizmai turi veikti be priekaištų. Nuo mokyklos vadovų, auklėtojų iki šeimos aplinkos. Privaloma suprasti, kad peržengus patyčių ribą, pereinama prie tiesioginio fizinio smurto.“
S. Berniko teigimu, Lietuvoje patyčių problema yra labai keistai sprendžiama. „Socialinėmis akcijomis to niekaip neišspręsi. Net juokinga, kai tiek daug investuojama į naudos neatnešančius projektus. Patyčios – ne tokio lygio problema. Čia būtinas sistemingas bei kryptingas darbas“, – pabrėžė LMVA viceprezidentas.
Balsas.lt pašnekovas nesutiko, kad kaimiškose vietovėse ir didesniuose miestuose smurto problema skiriasi: „Viskas nuo amžiaus priklauso. Paaugliai, 7–8 klasės mokiniai, santykius aiškinasi fiziniu smurtu. Vyresni, nuo 9 klasės, naudoja subtilesnį smurtą. Jie į internetą įkelia filmuotą medžiagą ar kokią nors pajuokiančią nuotrauką. Pradinukai taip pat viską sprendžia per fizinį smurtą. Toks yra jų suvokimas. O kaimas ar miestas – nėra jokio skirtumo.“
Anot S. Berniko, kalbant apie mokytojo ir mokinio santykius yra labai slidi riba stengiantis palaikyti drausmę. „Jeigu mokytojas pasakė kažką kritiškiau, tai jo žodžius moksleivis gali įvertinti net kaip patyčias. O mokiniai kartais mėgsta viską sutirštinti. Suprantama, visko pasitaiko. Problema tame, kad mokykla nesusikuria tvarkos ir griežtai nenustato atsakomybės. Todėl kartais vienas mokytojas atsiduria prieš 30 nepaklusnių mokinių“, - piktinosi S. Bernikas.
Balsas.lt pašnekovas pridūrė, kad sukti ausį gali tik savitvardą pametęs žmogus: „Mokytojui, nesvarbu kokios aplinkybės besusiklostytų, to daryti nereikėtų. Visada įmanoma rasti išeitį. Yra taisyklės, sankcijos, mokinio tėvai. Nors pastarieji kartais gina savo vaikus užsipuldami visus aplinkui. Tėvai dažnai girdi tik tai, ką sako vaikas. Esą jis visada būna niekuo dėtas. Kartais tėvai susipranta, bet pasitaiko tokių, kurie išeina su savo nuostatomis.“
Provokuoja ir mokytojai
Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos (LPMA) prezidento Bronislovo Aleksandravičiaus nuomone, smurtas mokyklose nėra didelė problema: „Kaimiškose mokyklose problema – patyčios. Bet rimtų konfliktų, kurie baigiasi muštynės – nebūna. Dažniausia apsiribojama užgauliojimais. Miestuose viskas šiek tiek kitaip. Ten alkoholis jauname amžiuje, narkotinių medžiagų vartojimas prasideda. Noras viską išbandyti. Šios opios problemos būdingos miestų mokykloms, bet „mada“ ateina ir į kaimiškąsias mokyklas.“
Anot Balsas.lt pašnekovo, tas darbas su vaiku, kurį turėtų daryti šeima, yra perkeliama ant mokyklos pečių. „Čia visos visuomenės žaizda. Kas vyksta visuomenėje, tas vyksta ir mokyklose. Net Seimo nariai viešai vienas kitą užgaulioja. Todėl reikia pradėti nuo savęs. Šeima ir mokykla turi glaudžiai bendradarbiauti“, - sakė B. Aleksandravičius.
LPMA prezidentas pridūrė, kad niekada nebūna, jog atėjo vaikas ir davė kitam vaikui į nosį. Prieš tai vis tiek būna apsižodžiavimas, patyčios. Svarbiausia, tas pastebima ne tik tarp berniukų, bet ir tarp mergaičių. Nors pastarosios dažniau vartoja psichologinį smurtą.
B. Aleksandravičiaus nuomone, kartais atrodo, kad mokytojai dažniau provokuoja konfliktus nei mokiniai. „Nežinia, kaip ten yra, bet suaugęs žmogus turi išvengti konfliktų. Vaikas yra impulsyvus, o mokytojas suaugęs asmuo, todėl jis turi susitvardyti. Reikia suprasti, kad net jei mokinys pradeda konfliktą, kaltas greičiausia liks mokytojas“, - apibendrino B. Aleksandravičius.
Elektroninės patyčios
Viešosios įstaigos „Vaikų Linija“ psichologė Marina Mažionienė teigė, kad labiausiai mokyklose paplitusi smurto forma yra patyčios. „Patyčios plinta ir labai stipriai. O tam nėra vienos priežasties. Čia yra kompleksinis elgesys. Dažnai išgirstame, kad tyčiojamasi iš kitų, nes jie nervina, kitaip atrodo, kitaip bendrauja ar tiesiog nepritampa. Deja, kartais susiduriame ir su tuo, kad pačios patyčių aukos kaltina save. Mano, jog yra negražūs ar pan. Jei labai nori, tai prisikabinti gali prie bet ko“, - svarstė M. Mažionienė.
Anot jos, jei vaikas ateina į pirmą klasę ir mato, kaip kiti vaikai tyčiojasi vieni iš kitų, o niekas nedaroma, jis pasidaro išvadą, kad taip elgtis yra normalu: „Kartais patyčios ne visada yra matomos. Reaguojama į daiktų sugadinimą, kilusias muštynes. Bet apkalbinėjimas, ignoravimas nėra taip lengvai pastebimas. O kartais jis yra net toleruojamas.“
Pastaruoju metu daug kalbama apie elektroninę patyčių formą. Tokios patyčios tampa vis populiaresnės. Tyrimai rodo, kad 5 proc. patyčių yra elektroninėje erdvėje. Nors tas procentas yra mažas, tačiau anot M. Mažionienės, turime suprasti pasekmes.
„Elektroninės patyčios gali vykti 24 val. per parą. Iš mokyklos dar galima pabėgti, o nuo elektroninių patyčių (el. pašto laiškų, SMS žinučių) nepaspruksi. Tokios patyčios labai greitai plinta. Jei realiam gyvenime pravardžiuoja, tai ne visi apie tai sužino. O elektroninių patyčių atveju informacija gali pasiekti labai daug žmonių. Būtent tai yra baisi ir žiauri patyčių forma. Šioje vietoje su vaikais labai svarbu kalbėti apie saugumą internete“, - pasakojo M. Mažionienė.
Anot jos, net ir komentarai („kokia baisi mergina“, „atrodai, kaip karvė“ ir pan.) po nuotrauka gali virsti patyčiomis. O nepagarbus elgesys elektroninėje erdvėje vėliau perauga į realų gyvenimą. „Smurtautoju gali tapti vaikas tiek iš socialinės rizikos šeimos, tiek iš inteligentijos. Mat, jei vaikas mato smurtą namuose, tai perims tokį elgesį ir naudos jį bendraudamas su savo bendraamžiais. O tos smurto formos gali būti labai įvairios“, - pabrėžė M. Mažionienė.
Konfliktų nebūdavo
Apie anksčiau mokyklose vyravusias problemas Balsas.lt pakalbino žinomą Lietuvos kultūros atstovę Galiną Dauguvietytę, kuri iškart nukirto, kad jokių konfliktų nekildavę: „Mokiausi mergaičių gimnazijoje, kurioje buvo itin didelė drausmė. Pati buvau tikra „chuliganė“ ir labai pasiutusi, nes bėgdavau iš pamokų. Domėjausi ne tik mokslu. Bet jokių problemų nebūdavo. Nuostabiai gyvenome ir sutardavome. Dabar sako, kad mokiniai pešasi tarpusavyje. Ką jūs! Nieko panašaus pas mus nebūdavo. Nors buvo tiek neturtingų, tiek diplomatų vaikų, bet visi sugyvenome.“
Anot jos, mokykloje niekas nieko neužgauliojo, neskirstė, kas iš kaimo, o kas iš miesto. „Tada nebuvo jokių narkotikų, o apie alkoholį net kalbos nebuvo. Tiesiog buvome apkrauti mokslais. Viskuo domėjomės. Bet dabar yra visokių keistybių. Stebina, kad moksleiviams reikalingi psichologai. Net juokina tokie dalykai. Mums nereikėjo jokių psichologų ir puikiai išgyvenome. Jokių pykčių tarp merginų nekildavo. Ir visose gimnazijose taip. Todėl niekaip nesuprantu, kai perskaitau, kad mergina papjovė draugę. Nes mūsų laikais ne tik smurto, bet ir patyčių nebuvo. Neįsivaizduoju kame reikalas šiais laikais. Tačiau manau, kad auklėjimas daug lemia“, - tikino G. Dauguvietytė.
Projekto „Rekomendacijos mokykloms dėl poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams“ duomenys:
Mokyklos darbuotojai, esant nustatytoms sąlygoms ir siekdami užtikrinti aplinkinių saugumą, gali taikyti šias poveikio priemones ar imtis šių veiksmų:
pakeisti mokinio ugdymo vietą;
iškviesti Mokyklos vadovą ar jo įgaliotą atstovą;
organizuoti mokinio daiktų patikrinimą;
panaudoti pagrįstus fizinius veiksmus.
Fizinis kontaktas su mokiniu yra laikomas tinkamu tokiose situacijose:
mokinį(-ius) laikant už rankos(-ų), sudarant ratą, žaidžiant žaidimus;
mokinį vedant už rankos;
guodžiant mokinį;
pasveikinant mokinį;
padedant neįgaliam mokiniui;
mokant mokinį groti instrumentu, šokti;
rodant mokiniui, kaip atlikti fizinius pratimus;
teikiant pirmąją pagalbą.
Fiziniai veiksmai laikomi nepagrįstais, draudžiamais ir traktuojami kaip smurtas mokinio atžvilgiu tokiais atvejais, kai jie:
naudojami kaip bausmė;
naudojami norint pademonstruoti savo viršenybę;
naudojami siekiant sukelti vaikui skausmą;
naudojama didesnė nei yra būtina fizinė jėga.
Incidentai mokyklose (2012 metais):
Birželio 12 d. Lazdijų rajono Šeštokų vidurinėje mokykloje du moksleiviai sumušė klasės draugę. Smurto priežasties policijos pareigūnai įvardyti negalėjo
Gegužės 29 d. Maišiagaloje, per pamokas, buvo sumuštas 15-metis. Į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę jis paguldytas dėl galvos sumušimo bei nosies kaulo lūžio. Paaiškėjo, kad mokykloje, per kūno kultūros pamoką, jį sumušė klasės draugas.
Gegužės 22 d. 11-mečio Hermano Zudermano gimnazijos mokinio mama apskundė vaiką smurtu tramdžiusią šokių mokytoją. Anot pareiškėjos, jauna šokių mokytoja tampė ketvirtoką už plaukų, gnaibė kaklą, suko ausį ir trenkė per veidą.
Gegužės 11 d. Vilniaus mokyklose tą pačią dieną klasės draugai sumušė du mokinius. Abiem nukentėjusiems nepilnamečiams prireikė medikų pagalbos. 13-mečiui lūžo rankos abiejų dilbio kaulai. O metais vyresniam berniukui nustatytas galvos smegenų sukrėtimas.
Gegužės 10 d. Šakiuose esančioje mokykloje buvo sumuštas dešimtmetis. Berniukui nustatyta veido sumušimų. Paaiškėjo, kad tarpusavio konflikto metu dešimtmetį mokykloje per pertrauką sumušė iš matymo pažįstamos toje pačioje mokykloje besimokančios moksleivės.
Kovo 7 d. Panevėžio „Verdenės“ pagrindinėje mokykloje įsiveržę į pamoką cerebriniu paralyžiumi sergantį septintoką užpuolė du devintokai. Mokytojos akivaizdoje vaikas buvo pargriautas ant žemės ir mušamas. Ligotam berniukui sulaužyta nosis, sutrenkta galva.
Vasario 14 d. Kėdainiuose, J. Paukštelio pagrindinės mokyklos kieme, du jaunuoliai sumušė 7-metę. Nukentėjusios mergaitės mama pranešė, kad dukra buvo sumušta apie 14 val., kol dar nesibaigė pamokos.
