Realūs įvykiai lietuvės Annos Moon gyvenime pranoksta bet kokias fantazijas, galinčias gimti rašytojo galvoje. Apie savo gyvenimą, siaubą, smurtą ir prievartą Kaire jauna moteris pasakoja, kad kitos merginos ir moterys nekartotų jos padarytų klaidų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knygos istorija prasideda tada, kai Anglijoje bičiulė Anną supažindina su egiptiečiu. Netrukus įsižiebia meilė, o paskui ir emocinė priklausomybė, atvedusi ją į tikrą prievartos ir siaubo kalėjimą. Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje.
„Ir Annai, ir jos dukrai reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų“, – apie knygos herojės šiandieną pasakoja jos istoriją surašiusi žurnalistė D. Musteikytė.
Ji neslepia, gavusi iš leidyklos pasiūlymą aprašyti Annos istoriją, laukė įprastos, dailios blondinės, kurią įkalino aistringas egiptietis, istorijos. „Tačiau radau didelį skausmą ir dramą, nuostabią išsilavinusią moterį, beprotiškai mylinčią savo dukrytę ir vyresnį sūnų. Pateikti jos istoriją kaip paprastą išsilaisvinimo istoriją būtų vienas, du.
Kas kita – knaisiotis, ieškoti atsakymų, kodėl ji priėmė neracionalius sprendimus, kodėl leidosi žeminama, kodėl negrįžo su Egipte ją aplankiusia mama? Vakarais, po jos pasakojimų, kartais būdavo nejauku likti su skausmu, o jos patirta kančia, rodos, persmelkdavo ir mane. Nuo to atsiriboti neįmanoma, jei rašai ne tik pirštais, bet ir širdimi“, – sako D. Musteikytė ir priduria abi su knygos heroje nepretenduojančios į psichologijos vadovėlį. Norėjusios tiesiog papasakoti, kaip toli gali nueiti nemylėtas vaikas.
Dalia neabejoja: iškrypėliai dažnai jaučia, kad nemylėtos moterys ir merginos meilę tapatina su dalykais, kurių pačios nepažįsta. Jie žino, kad niekas jų negins, kad jos tiesiog nesuvokia, kas yra visaverčiai santykiai ir pagarba. Pirmiausia – sau. „Annos istorija mane sukrėtė nuo pat pradžios, joje daugybė merginų ir moterų atras dalelę savęs – tai paveiku.
Anna pasistengė, pasiryžo viešai išpažinčiai, jai tai kainavo begalinių pastangų. Ilgai galvojau, kokia forma pateikti šią istoriją nuo įvykių Kaire, grįžtant į jos vaikystę, pirmąsias meiles, iki baisiausios baimės, kad iš jos bus atimta dukrytė. Kaire, uždaryta bute su triušiu, vištomis, ančiukais, šunimis, ji gyveno be savo pinigų ir dokumentų, be namų raktų.
Per dienas ji valė namus, kad vaikas neįropotų į gyvūnų išmatas ir, radusi minutę, fotografavo viską, ką turėjo savo kalėjime: gyvūnus, daržoves, žaidė šešėliais, net toje aplinkoje sukurdama nuostabiausių nuotraukų. Abi su dukra jos išgyveno tiek, kiek pakaktų keliems gyvenimams“, – pasakoja knygą parašiusi žurnalistė.
D. Musteikytė nuoširdžiai tiki, kad jos išpažintis, kurią dėliojo pasikliaudama savo vidine cenzūra, įdėdama atviresnių detalių, bet nemažai visko palikdama tik tarp jų dviejų, padės Annai išsivalyti, pajusti vidinę švarą ir ramybę, taps laipteliu atsispirti nuo dugno ir kilti aukštyn.
„Ji nuostabi, šviesi, darbšti, puiki fotografė, labai gera ir kantri mama, verta tik geriausių dalykų. Beje, kai knyga buvo atiduota spausdinti, Anna liovėsi sapnuoti košmarus, kad vėl yra Egipte...“ – išduoda knygos autorė.
Pagal tikrus įvykius sukurtą knygą „Pagrobta savo noru“ išleido leidykla „Alma littera“. Pokalbį su Anna Moon užrašė D. Musteikytė.
– Kodėl taip drąsiai ryžotės kelti sparnus iš Londono į Kairą? Daug kam gali kilti klausimas, ar niekada nebuvote girdėjusi apie įkalintas, prievarta laikomas moteris?
– Knygoje yra visi atsakymai. Šiandien galvočiau ir elgčiausi vienaip, anuomet viskas atrodė kitaip. Aišku, ir istorijų buvau girdėjusi, ir kito tikėjimo žmonėmis lengvai nebūčiau pasitikėjusi, jei būčiau jų nepažinusi Londone.
Teko dirbti su indais, pakistaniečiais, kurie man, iš pradžių ne per geriausiai mokėjusiai kalbą, labai daug padėjo. Kitataučiai ir kitatikiai dažnai būdavo draugiškesni ir labiau linkę padėti nei lietuviai ar žmonės iš kitų Rytų Europos šalių. Ne visur ir ne visi, žinoma.
Mano kelionė į Kairą atrodė niekuo neįpareigojanti – juk vykau pas žmogų, kuris buvo mano bendradarbės vengrės bičiulis, pats gyvenęs Europoje, išsilavinęs, įdomus, malonus ir truputį nelaimingas, kokia jaučiausi ir aš.
Kai žmonės, kuriems labiau už viską reikia meilės, šeimos, pajunta, kad atrado tokį pat, kuriam gali padėti, išgydyti, kai jaučia, kad išgyvenę panašų skausmą vienas kitą geriausiai gali suprasti, protas tarsi užleidžia vietą emocijoms. Išvykusi į Kairą trumpų atostogų, grįžau tą vyrą dar stipriau įsimylėjusi protą temdančia meile.
Atrodė, svajonė turėti šeimą, mylintį vyrą, būsimų vaikų tėvą jau visai šalia – jis nuolat kalbėjo tą patį, apie ką aš galvojau.
– Iš knygos galima suprasti, kad tas vyras jums nepatiko iš pirmojo žvilgsnio. Galbūt galėjote nuo jo pabėgti jau po pirmojo savo vizito į jo šalį?
– Įsivaizdavau jį kiek kitokį – lieknesnį, be to, bendraudama internetu nemaniau, kad stuburo problemos tokios rimtos. Tačiau tokioms kaip aš – meilės išsiilgusioms sieloms – gailestis, rūpestis, meilė ir pagalba dažnai reiškia vieną ir tą patį. Aš, sveikai gyvenanti, sportuojanti, jam padėsiu!
Skaitantiesiems galiu pasirodyti naivuolė, bet tuomet visa širdimi tuo tikėjau. Jis džiaugėsi kiekvienu nukritusiu kilogramu, mano ruoštais patiekalais, kalbėjo apie dvasinę ramybę, kurios taip ilgėjosi. Kiek moterų užkibtų ant to kabliuko? Man atrodė, kartu ieškosime laimės ir ją rasime, abu persikelsime iš Egipto į kitą šalį ir aš pagaliau būsiu laiminga tikros šeimos, kokios neturėjau nuo gimimo, moteris.
– Kada kilo įtarimų, kad kažkas ne taip? Na, tokių, į kuriuos nenumojote ranka?
– Aš ilgai viskam – keistoms pavydo scenoms, pastaboms dėl aprangos, net draudimams išeiti iš namų – rasdavau paaiškinimų. Atrodė: na, tuoj perprasiu to krašto tradicijas, viskas bus aiškiau ir paprasčiau. Blogų dienų buvo daugiau nei gerų, bet atsitiko tai, apie ką mudu svajojome, aš pradėjau lauktis.
O tada jau viskas kaip sniego lavina – kūdikis, rūpesčiai, keistų gyvūnų pilni namai, užrakintos durys, galiausiai – internetu ieškomos rusės iš Sibiro platybių. Taip, mano vyras dar ir buvo neištikimas.
– Vos pradėjusi lauktis, viešėjote Lietuvoje, ar nebuvo kilusi mintis, kad galbūt neverta grįžti atgal, į Kairą?
– Aš niekada neturėjau šeimos, kur būtų mama, tėtis, broliai, šuo, visi gyventume laimingi ir mylintys. Savo tėvą kartą pamačiau šešiolikos. Glausdavausi prie draugių mamų, jei tik jos būdavo švelnios ir mylinčios, dėl jų eidavau į svečius pas drauges ir užsibūdavau.
Man taip reikėjo šito šeiminio santykio, kad, atrodė, nieku gyvu neatimsiu to iš savo vaiko. Vis galvojau, kad pirmagimio šitaip laukęs mano vyras bus puikus tėtis.
– Na, daug kam kyla klausimas – po to, kai patyrėte pirmąją seksualinę prievartą, juk turėjote bėgti neatsigręždama? Ar iš ten nebuvo įmanoma pabėgti?
– Bėgti kur? Į Kairo gatves, kur be pinigų ir galiojusių dokumentų būčiau buvusi sunaikinta? Laukiausi vaiko, gyvenau ir kentėjau dėl jo. Paskui – dėl mūsų abiejų. Mano vyras nekart priminė, kad lengvai galėtų pasiųsti mane į kalėjimą dėl to, kad baigėsi dokumentų galiojimas.
„Žinai, kokie mūsų kalėjimai?“ O kad pabėgti įmanoma, įrodžiau tai padarydama. Ir tai pavyko tik su tų pačių egiptiečių pagalba. Per „Facebook“ susipažinau su laimingai į Kairą nutekėjusiomis lietuvėmis. Jei ne jų sutuoktiniai, šiandien gal mes nesikalbėtume apie mano patirtis.
– Ar buvo dalykų, nepatekusių į knygą? Siaubinga skaityti apie smurtą, kurį patyrėte, bet turbūt ne viską pasakėte. Ar nebuvo baisu taip atvirai kalbėti?
– Tikrai buvo dalykų, nepatekusių į knygą. O dėl atvirumo – kokia prasmė rašyti knygą ir joje kalbėti abstrakcijomis? Tas pat kaip gerti drungną arbatą viduržiemį. Nė akimirką nesigailėjau atvirumo, nesigailiu, kad mano istorija išėjo į viešumą. Gaunu daugybės moterų, bijančių apie tai kalbėti, laiškų. Jei nors vieną įkvėpiau, padėjau, vadinasi, buvo prasmė tai daryti.
– Sakote, kad išgyvenote nemylėto vaiko dramą, o Egipto istorija tarsi sudėjo taškus. Kaip manote, ar meilė stiprina žmogų, ar mylėtas ir mylintis gali priimti drąsesnius sprendimus?
Mylėtas ir mylintis yra tiesiog stipresnis. Nemylėtieji kartais visą gyvenimą mokosi savivertės ir meilės sau. Mes, to nemokėję, ilgai nė nesuprantame šio jausmo svarbos. Ir leidžiame save žeminti.
– Kaip jums atrodo, ar tai, kas vyko su jumis, buvo kultūros skirtumų, ar žmogiškumo nebuvimo pasekmė?
– Viskas kartu. Kaip minėjau, aš pati – iš keistos šeimos, mano vyras – taip pat ne iš standartinės. Pažinau jų santykius, hierarchiją, supratimą apie tvarką ir švarą, ramadano tradicijas, mediciną, maistą, neįprastus seksualinius poreikius, požiūrį į moteris ir begales visko.
Jei kažką mano istorija atgrasys nuo sprendimo išvykti – būsiu laiminga, jei kažkas pasiryš viską patirti savo kailiu ir atras ten laimę – džiaugsiuosi. Tas vyras turėjo ne tik fizinių sveikatos problemų – sužeistą stuburą. Jį kankino panikos, pykčio priepuoliai. Buvo laikas, kai tikėjausi padėti jam išgyti, domėjausi šia problema. Bet dažniau tapdavau ne jo gydytoja, o priepuolio taikiniu.
Kol kas esu laiminga baigusi savo pragaro kelią, atsispyrusi nuo dugno ir besimokanti gyventi iš naujo. Tai – labai sunku, bet labai gerai. Jaučiuosi subrendusi laimei, be proto myliu abu savo vaikus – suaugusį sūnų iš pirmos santuokos ir drauge su manimi pabėgusią mažylę Larą.
Laiminga, nes darau, kas mane džiugina, – užsiimu fotografija, noriu pristatyti Kairo bute sukurtų nuotraukų parodą. Jose skausmo ne mažiau nei „Pagrobtoje savo noru“. Visa, ką patyriau, išgyvenau, padedama psichologės ir kitų specialistų išsikapanojau iš nevilties duobės. Nuo šiol bus tik geriau.
