„Tu man gyvenimą suėdei!“ – šaukia pusamžė moteris ir paleidžia po ranka pakliuvusį šluotkotį į savo vyrą.
Šis atkerta: „Eik po velnių!“ ir, pažėręs riebių keiksmažodžių virtinę, nukiūtina už tvarto. Čia jis jau nuo seno turi kėdę, staliuką, užuovėją ir pastogę.
Kuo toliau nuo tos moters, su kuria gyvena kartu per 30 metų.
Panašių situacijų – šimtai. Smurtas ir pyktis yra nuolatinis daugybės šeimų palydovas.
Smurtas po išgertuvių
Kaime buvo daugybė šeimų, kuriose vyrai retkarčiais, kaip patys sako – profilaktiškai „atausdavo“ žmonoms šonus. Dažniausiai tai nutikdavo po išgertuvių, kuriose dalyvaudavo ir pačios moterys.
Pavyzdžiui, po šienapjūtės ar bulviakasio. Kartais pasitaikydavo, kad moteris rodydavo agresiją, o vyras bėgdavo lyg velnias nuo kryžiaus.
Panašiai nutiko ir šeimai, auginančiai tris sūnus. Vyras išgėręs visada svaidydavosi keiksmais ir grasinimais, tačiau rankos prieš žmoną dar nebuvo pakėlęs.
Tąkart vyras vėl pradėjo šūkauti vos įžengęs pro namų duris. Tuo pačiu metu grįžo vyriausias aštuoniolikmetis sūnus – taip pat išgėręs.
Jaunuolis puolė ginti motiną ir trenkė tėvui kumščiu į veidą. Šis nenusileido. Tėvas ir sūnus taškėsi kraujais.
Galiausiai jaunuolis tarsi įveikė tėvą – apkabino ir pakėlęs jau norėjo drėbti ant grindų, tačiau šis spėjo išsitraukti atlenkiamą peilį – maktelėjo nelabai žiūrėdamas kur.
Iš smilkinio pasipylė kraujas. Po geros valandos, kai medikai ir policija išvyko, ilgai tvyrojo tyla.
Tokio protrūkio šeimyna nesitikėjo ir, žinoma, neplanavo. Abu sutuoktiniai pradėjo gyventi uždarą gyvenimo būdą – atsiriboję vienas nuo kito ir kaimynų. Visiems buvo sakoma, kad sūnus susižeidė buityje.
„Užsirovė“
Kita daugiavaikė šeima taip pat dažnai kviečia pareigūnus. Kartais kumščiams iššaukti net alkoholio nereikia.
Vyras toks pavydus, kad nuolat tikrina savo žmonos trumpąsias žinutes, gali prisijungti prie jos socialinių tinklų. Jei ateina jai adresuotas laiškas, vyras perskaito neatsiklausęs.
Paskutinis šeimos kivirčas įvyko jau šiais metais, kai pasikeitė įstatymai dėl smurto šeimoje. Anksčiau atvykę pareigūnai tik apramindavo smurtaujantį vyrą, o šįkart – išsivežė.
Dėl to susikrimto net nukentėjusi žmona. Bandė aiškinti, kad nebeturinti jokių priekaištų, tačiau įvykęs teismas įpareigojo vyrą kelis mėnesius pagyventi atokiau nuo šeimos namų.
Vyras taip ir nesuprato, kas čia nutiko. Iki šiol jam atrodo neteisinga, kad pareigūnai įsikišo į šeimos reikalus.
Blogiausia, kad apie jo smurtavimą su vardo inicialais buvo parašyta vietiniame rajono laikraštyje. Tūžo, kad mokykloje jo vaikai dėl to gali patirti psichologinį smurtą, tačiau niekaip nesuvokė, kad tą pykčių ir muštynių laviną pats pradėjo.
Viršininkai ir pavaldiniai
Psichologas Arūnas Norkus mano, kad šioje situacijoje abu sutuoktiniai bandė vienas kitą „pakeisti“ tokiu, koks jiems reikalingas.
Moteris norėjo „vyro po padu“, kuris nuolat lyg skuduras atšliaužtų keliais atsiprašyti dėl nusižengimų. Vyras troško „moters prie puodų“. Kitaip tariant – mielai uždėtų žmonai čadrą, kad jos veido niekas nematytų.
A. Norkus teigia, kad tokiuose santykiuose vienas yra „viršininkas“, kitas – „pavaldinys“. O normalūs santykiai visada grindžiami visišku lygiateisiškumu, kito asmens laisvės suvokimu ir priėmimu.
Tai reiškia, kad lygiateisiškuose santykiuose pripažįstama, jog kitas žmogus gali turėti kitokią nuomonę, norus, įpročius, vertybes, požiūrius. Jei to nėra, santykiams vistiek lemta nutrūkti, klausimas tik kada ir kokiu būdu.
Tokie žmonės dažnai nesuvokia savo jausmų. Užgniaužtos emocijos galiausiai prasiveržia pykčiu ir didžiule nevaldoma agresija, paliekančia po savęs gėdos ir kaltės jausmą.
Kantrybė baigiasi
Nemažai gana jaunų šeimų stengiasi kartu gyventi užgniauždami savo nuoskaudas, tačiau žmogaus kantrybė ir susitvarkymas – ne bedugniai. Ateina laikas, kai poros tiesiog išsiskiria.
Kartais vienas iš sutuoktinių pradeda visavertį gyvenimą tik po savo antrosios pusės mirties. O dažniausiai žmonės neturi drąsos išsiskirti, todėl nuolat vienas kitam kartoja: „Tu man gyvenimą suėdei“.
Šiais laikais nemažai su smurtu susiduriančių žmonių kreipiasi į psichologus. Šiaulietis psichologas A. Norkus sulaukė ne vienos pacientės, kuriai buvo nustatyta depresija.
Psichologas teigia, kad dažnai po depresija slypi užgniaužtas pyktis: „Pradėjome jo ieškoti. Paaiškėjo, kad moteris ilgą laiką žinojo apie vyro neištikimybę, bet į tai beveik nereagavo. Paklausus, ką norėtų savo vyrui padaryti, pradėjo rankine daužyti stalą, šaukdama „nekenčiu“, „užmušiu“. Vėliau papasakojo, jog tuo metu įsivaizdavo kirviu kapojanti vyro kūną. Kalbėdama apie sutuoktinį, ta moteris nepajėgė įvardinti nė vieno teigiamo jo bruožo, nors buvo su juo pragyvenusi daugybę metų“.
A. Norkus mano, šiuo atveju vyro neištikimybė buvo suvokta kaip kelianti grėsmę moters gyvenimui, egzistencijai. Tai tarsi pasąmoninė kūdikio baimė netekti mamos, užtikrinančios saugumą ir išgyvenimą.
Pykčio anatomija
Arūnas Norkus, Šiaulių apskrities policijos psichologas, dažnai skaitantis paskaitas ir visuomenei:
– Pyktis evoliuciškai yra viena iš seniausių emocijų, pirmykščiam žmogui padėjusi išlikti itin žiauriame ir negailestingame pasaulyje. Tai yra atsakas į potencialaus priešininko keliamą grėsmę.
Pykčiu siekiama pašalinti arba sunaikinti tikros ar tariamos grėsmės šaltinį, arba pasiekti vienokios ar kitokios naudos.
Šeimoje tokių grėsmių pykčiui pasitaiko pakankamai daug. Pavyzdžiui, prielaida, kad partneris gali būti neištikimas, per didelis išlaidavimas, kitoks požiūris į vaiko auklėjimą.
Neišleidus arba, psichologų terminais, nenukanalizavus pykčio, jis niekur nedingsta, pasireiškia per mintis – partneriui priskiriama vis daugiau neigiamų savybių, kuriami keršto planai, savęs vertinimą – pradedi jaustis užguitu, nuskriaustu, įžeistu, netikėliu.
Kaip eilinis barnis ilgainiui tampa neapykanta ar perauga į smurtą?
Pora pradeda vis labiau ieškoti teisybės ir lygybės santykiuose. Partneris vis labiau lyginamas su kitais žmonėmis, ieškoma ir randama vis daugiau įrodymų, kad jis skriaudžia savo sutuoktinį. Tuo pačiu vis labiau didėja nerimas ir įtampa.
Antroje stadijoje pradedama vis dažniau aiškintis santykius. Konfliktas seka konfliktą. Tuo pačiu pradedami kurti kitokios ateities planai.
Trečiame etape pradedama atsiskyrimo procedūra: zonduojama artimųjų nuomonė apie skyrybas, jie informuojami apie partnerių santykius.
Partneriai pradeda daugiau kalbėtis, konfliktai ir susitaikymai keičia vienas kitą. Pradedama tartis dėl gyvenimo atskirai. Abiem pusėms auga nerimas, vienatvės baimė, nesaugumo jausmas.
Galiausiai pora atsiskiria, tačiau dar keletą metų, netgi sukūrus naują šeimą, dažnai mintyse bendraujama su buvusiu partneriu: ginčijamasi, konfliktuojama, ieškoma sprendimų.
Alvydas JANUŠEVIČIUS