Net ir labai demokratiškomis save laikančiose visuomenėse esama temų, kuriomis kalbėti vengiama. Kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ net tik pristato filmus „nepatogiomis“ temomis, bet ir kviečia žiūrovus jomis diskutuoti.
Spalio 29 dieną kino teatre „Pasaka“ buvo pristatytas prancūzų režisieriaus filmas „Vyrų dominavimas“. Filmo autorius Patricas Jeanas remdamasis įvairiomis gyvenimiškomis istorijomis ieško požymių, įrodančių moterų nelygybę. Filme daug dėmesio skiriama smurto prieš moteris temai. Vienas iš režisieriaus užmojų: parodyti, kaip šiuolaikinėje visuomenėje gyvanantys vyrai kovoja, siekdami atrasti savo vietą. Viena iš labiausiai šokiruojančių filme papasakotų istorijų yra apie vyrą, kuris nužudo keliolika moterų argumentuodamas, kad jos „užėmė“ vyrų vietą visuomenėje.
Po filmo peržiūros vyko diskusija, kurioje dalyvavo ne tik lygių galimybių ekspertai, bet ir kino seanse apsilankę žiūrovai. Viena iš pagrindinių diskusijos temų buvo mūsų visuomenės stereotipai bei smurto šeimoje apraiškos.
Kalbėdama apie situaciją Lietuvos visuomenėje Europos lyčių lygybės instituto vadovė Virginija Langbakk sakė: „Smurtas aštrėja visoje Europoje, ypač prieš moteris ir vaikus. Tai matydama Europos komisija kitais metais priims naują strategiją, pagal kurią visos šalys turės labai rimtai dirbti šioje srityje. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir svarbus.“
Pašnekovės teigimu, kiekviena kultūra turi savo požiūrį į kultūrą, žmogų ir lytiškumą, tad nemažai nulemia ir socialinis kontekstas, vaiko auklėjimas šeimoje.
Visuomenėje gajūs stereotipai
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas Valdas Dambrava apie visuomenėje gajus stereotipus kalbėjo: „Dažnai kalbame apie visuomenėje pasireiškiančią diskriminaciją, kuri, kaip žinote, yra draudžiama. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus yra keturiolika diskriminacijos pagrindų, tai mūsų lietuviški stereotipai apimam visus juos ir tai puikiai matyti net šių dienų gyvenime: vyras iki keturiasdešimties metų yra piemuo, vyrai mūrai ąžuolai – mergos terbos..., seksualinis priekabiavimas – niekas kitas čia nekaltas, mergužėle, tu pati; diskriminacija dėl etninių dalykų – imkit vaikai pagaliuką ir už muškit tą...“
Pašnekovo teigimu, esama nemažai pavyzdžių, kad žmonės net ir turėdami itin nemalonių gyvenimiškų patirčių, dažniausiai linkę tai nutylėti: „Mūsų tarnyba neseniai sulaukė skundo dėl seksualinio priekabiavimo, kai ėmėme tirti, paaiškėjo, kad tai tęsėsi daugelį metų ir kelioms moterims, bet kaip paskatinti žmones kreiptis anksčiau?“ – retoriškai svarstė V. Dambrava.
Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) projektų vadovė Vilana Pilinkaitė dalindamasi įspūdžiais apie matytą filmą sakė: „Man labiausiai įsiminė tos akimirkos, kai jaunų merginų buvo klausiama, kaip jos įsivaizduoja vyrą, kurį norėtų matyti šalia, ironiška, bet dažnai tokį vyrą kokio nori ir gauna (valdingą, mėgstantį kontroliuoti – aut. past.). Kaip vaizduojamos mažos mergaitės? Mes kalbame apie pedofilijos problemas, o pasižiūrėkime, koks seksualizuotas mergaičių įvaizdis yra kuriamas.“
Moters teigimu, negalime visko „nurašyti“ savo savitai kultūrai, problemų yra ir jas būtina spręsti. „Kiekviena karta turi savo kultūrą ir galime daug ką vertiniti kritiškiau. Žinoma, stereotipai gajūs, bet juos pakeisti tikrai įmanoma“, - kalbėjo V. Pilinkaitė.
Smurtas gatvėje – chuliganizmas, o šeimoje?
Diskusijos dalyviai nemažai dėmesio skyrė ir smurto šeimoje temai, mat filme buvo rodomos ne tik smurtą patyrusios moterys, bet patys smurtautojai. Tokia akistata paskatino susimąstyti apie tai, ar valdžios intitucijos padaro viską, kad užtikrintų visuomenės narių saugumą ir privačioje erdvėje.
Pokalbyje dalyvavęs Seimo narys Alvydas Sysas apie tai, kokių minčių jam sukėlė matytas filmas, sakė: „Mes girdėjome prancūzų kalbą, bet vaizdai, kuriuos matėme labai lietuviški. Man pačiam yra tekę lankytis krizių centruose, bendrauti su seksualinį ir kitokį smurtą patyrusiomis aukomis. Seime dažnai kalbama, kad reiktų padaryti vieną ar kitą dalyką, kad tam būtų užkirstas kelias, bet kai reikia imti ir daryti, dažnai surandama būdų, kaip tai atidėti, nustumti į šalį. Jau treti metai vyksta diskusija dėl smurto šeimoje. Deja, bet smurto pradžia yra šeimoje, jei tai vyksta gatvėje – tai chulizganizmas.“
Pašnekovo teigimu, šeimose dažniausiai smurtauja vyras prieš žmoną ir vaikus arba moteris prieš vaikus, bet dažnai šis smurtas ir lieka už uždarų šeimyninio gyvenimo durų, nes pačios aukos vengia iškelti į viešumą šią problemą, o ir kaimynai, dažnai lieka abejingi tam, ką girdi ir mato.
„Lietuvoje dažniausiai iš namų vejama auka, nors ji ir taip turi problemų, bet dabar galiojantys įstatymai geriau apsaugo smurtautoją. Net tarp mano kolegų ir manančių, kad tokie dalykai patys išnyks, be tuo netikiu ir įstatymų leidėjai turi pasirūpinti tuo, kad smurtutojas atsakytų už savo veiksmus“, - kalbėjo A. Sysas.
Seimo narys prisiminė visai neseną įvykį, kuomet moteris ir penki jos vaikai nuo smurtaujančio vyro iš Molėtų naktį turėjo bėgti į Vilnių: „Nei socialiniai darbuotojai, nei vaiko teisių kontrolieriai nežinojo apie tai, kad šeimoje smurtaujama jau dešimt metų, mat motina gerai rūpinosi vaikais ir niekas nesidomėjo, kas vyksta šeimoje.“
Seimo narys teigė, kad būtina skubinti reikalingų sprendimų priėmimą valstybiniu lygiu, nes, pasak jo, tai, ką vaikas mato savo šeimoje šiandien, jo gyvenime gali pasikartoti po dešimt ar dvidešimt metų.
