„Tris karalius palydint“ – taip pavadintame koncerte Vilniaus Rotušėje skambėjo trijų klasikinės muzikos karalių Johano Sebastiano Bacho (Johann Sebastian Bach), Liudvigo van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) ir Johaneso Bramso (Johannes Brahms) kūriniai. Juos atliko jaunatviškas smuiko ir fortepijono – mūsų šalyje pripažinimo jau sulaukusios lietuvaitės Justinos Auškelytės ir intensyviai savo šalyje koncertuojančio italo Cesare Pezzi – duetas.
Klausydamasis šių jaunosios kartos muzikų atliekamų kūrinių negali nepastebėti ypatingo juos siejančio ryšio: atrodo, kad jie ne tik supranta vienas kitą iš pusės žvilgsnio – kartais nė to nereikia. Ir niekaip negali patikėti tuo, kad kartais pasirengti bendram koncertui jie turi vos vieną dieną.
Kaip tai pavyksta? Kaip sekasi studijuoti anapus Atlanto ir kokie ateities planai bei ko labiausiai pasiilgsta būdama toli nuo Lietuvos? Apie tai išskirtiniame smuikininkės Justinos Auškelytės – vienintelės lietuvaitės, šiuo metu studijuojančios prestižinėje Džiulijardo meno mokykloje (The Juilliard School, JAV, Niujorkas) – interviu paskutinę jos neilgos viešnagės gimtinėje dieną.
Balsas.lt: Per dvi kalėdinių atostogų savaites grįžusi į Lietuvą užuot ilsėjusis ir leidusi laiką su artimaisiais ir draugais, Jūs surengėte nemažai koncertų. Papasakokite apie juos.
A. Auškelytė: Atostogos buvo labai intensyvios ir labai produktyvios. Anksčiau per Kalėdas susirinkdavome visa šeima atsikvėpti nuo darbų, o šiemet per porą savaičių surengėme net 8 koncertus. Buvo trys naujametiniai koncertai su maestro Juozo Domarko vadovaujamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir penki koncertai su Cesare. Iš pradžių su C. Pezzi planavome surengti du koncertus. Tačiau jau sugrįžus į Lietuvą man kilo mintis, kad būtų gražu švenčių proga padovanoti muzikos ir ligoniams, kurie negali patys apsilankyti koncertuose. Todėl prie dviejų planuotų koncertų salėse prisidėjo dar trys koncertai ligoninėse.
Taip pat buvo daug įvairių susitikimų. Pastarąją savaitę nė vienos laisvos dienos neturėjome, tačiau svarbiausia, kad visi mūsų sumanymą labai šiltai priėmė.
Balsas.lt: Viena Jūsų studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje draugė, taip pat smuikininkė Monika Retkutė po koncerto Vilniaus Rotušėje balsas.lt žurnalistams sakė: „Labai gražus duetas. Viskas pas juos „limpa“. Tačiau Jūs dabar jau antrus metus studijuojate JAV, C. Pezzi gyvena Italijoje. Kaip pasiruošiate koncertams, būdami toli vienas nuo kito? Iš kur atsiranda ta „ypatinga chemija“, kurią jaučia ir eiliniai koncerto klausytojai, ir muzikai?
J. Auškelytė: Mes bendradarbiaujame jau šeštus metus ir gerai vienas kitą pažįstame ne tik kaip muzikantai, todėl vienas kitą labai gerai jaučiame. Žinoma, reikia vienam prie kito prisitaikyti, bet mums labai gerai sekasi sutarti. Labai svarbu ir tai, kad mūsų muzikos pojūtis labai artimas.
Mes kiekvieno koncerto programą – kokius kūrinius atliksime – aptariame kartu. Kiekvienas siūlome ir tariamės. O paskui atskirai ruošiame savo partijas. Kai susitinkame, kiek galime skirti laiko bendroms repeticijoms, tiek ir skiriame. Stengiamės, kad jo būtų daugiau, bet kartais pasirengti koncertui kartu mes turime vos vieną dieną.
Balsas.lt: Vilniaus Rotušėje pastarąjį kartą skambėjo gerai pažįstami kūriniai, tarp kurių „Arija sol stygai“ (J. Bachas), Rondo G-dur, Sonata Nr.1, D-dur (L. Bethovenas), Scherzo c-moll (J. Bramsas). O kas Jums pačiai labiausiai patinka?
J. Auškelytė: Mėgstu daugelio kompozitorių kūrinius. Tačiau šiuo metu labai patinka groti romantizmo laikotarpio kūrinius. Tai J. Bramsas, P. Čaikovskis, kiti romantikai, neoklasikai. Jų kūriniai jausmingi, emocionalūs, labai išraiškingi ir emociškai man labai artimi.
Balsas.lt: Jūs griežiate solo su pagrindiniais Lietuvos orkestrais, dalyvaujate įvairiuose muzikos festivaliuose, koncertuojate didžiausiose Lietuvos scenose. Prieš išvykdama studijuoti į Džiulijardo meno mokyklą tapote 16 respublikinių bei prestižinių tarptautinių konkursų laureate bei diplomante. Ar pastaruoju metu šią veiklą tęsiate?
J. Auškelytė: Pastaruoju metu konkursuose nedalyvavau. Vien įstoti į Džiulijardo mokyklą buvo didžiulis iššūkis. Buvo labai didelis konkursas ir visą dėmesį skyriau pasirengimui. Reikėjo paruošti didelę programą, įrašus reikėjo siųsti į atrankinį turą. Tai buvo labai svarbus įvykis mano gyvenime. O studijuojant krūvis taip pat didelis. Norisi viską atlikti kuo geriau, nes atitikti šios mokyklos reikalavimus nėra paprasta.
Bet jau pirmais studijų metais, 2013 m. gruodžio mėnesį buvau grįžusi į Lietuvą ir koncertavau su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tai buvo pirmas didelis mano koncertas po to, kai išvykau studijuoti už Atlanto. Labai atsakingai jam ruošiausi, nes labai norėjosi kuo geriau pasirodyti Lietuvos publikai bei nenuvilti rėmėjų, kurie padėjo išsipildyti mano svajonei studijuoti ir siekti magistro diplomo prestižinėje aukštojoje mokykloje.
Balsas.lt: Kokie koncertai laukia artimiausiu metu? Kokie ateities planai baigus magistro studijas?
J. Auškelytė: Kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje kartu su C. Pezzi norėtume surengti keletą bendrų koncertų Niujorke. Penktadienį koncerte Vilniaus Rotušėje apsilankė Italijos ambasadorius Stefano Taliani De Marchio. Jis sakė, kad norėtų, jog mūsų koncertinė veikla tęstųsi, todėl vasarą gal būt ką nors organizuosime kartu su Italijos ambasada. Labai tikimės, kad vasarą pavyks vėl pasirodyti ir Lietuvos publikai. Taip pat vasarą planuoju porą koncertų Niujorke, o neseniai gavau laišką iš lietuvių bendruomenės Floridoje. Jie užsimena, kad norėtų pakviesti mane koncertuoti, todėl grįžusi į JAV su jais susisieksiu ir kartu bandysime planuoti mano koncertą.
Tačiau labai intensyvios koncertinės veiklos artimiausiu metu neplanuoju. Džiulijardo meno mokykloje studijuoju pagal 2 metų magistro studijų programą, liko paskutinis pusmetis. Gegužės pabaigoje tikiuosi gauti magistro diplomą, tad visas jėgas skirsiu tam, nes noriu labai gerai pasiruošti baigiamajam egzaminui.
Po to grįšiu į Lietuvą. Ką veiksiu toliau, kol kas dar svarstau. Norėčiau toliau tobulėti. Taip pat norėčiau būtent Lietuvoje imtis kultūrinių projektų. Viena iš idėjų – tęsti labdaros koncertus ligoninėse. Studijų Niujorke metu dalyvavau kursuose „Muzika ir medicina“ ir sužinojau, kad yra daugybė faktų, kai muzika padeda ligoniams ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tai pagrįsta įvairiais tyrimais. Norėčiau pagilinti savo žinias ir šioje srityje, kad grįžusi galėčiau prisijungti prie tų, kurie tokią programą jau pradėjo įgyvendinti ir Lietuvoje ir praturtinti pačią programą.
Balsas.lt: Pastarasis koncertas Vilniaus Rotušėje buvo ir Jūsų padėka visiems tiems, kurių dėka turėjote galimybę išvykti studijuoti Amerikoje?
J. Auškelytė: Dėl to, kad mano svajonė studijuoti ir siekti magistro diplomo Džiulijardo aukštojoje meno mokykloje esu dėkinga daug kam. Norėčiau padėkoti visiems, kurie manimi patikėjo ir tapo mano rėmėjams, – visų pirma p. Birutei Garbaravičienei ir Vilniaus Rotary klubui, ypatingai Remigijui Lapinskui; taip pat kitiems rėmėjams ir šeimos draugams, kurie padėjo įgyvendinti mano svajonę. Už padėkos koncerto jiems organizavimą ir rėmimą taip pat dėkoju Vilniaus Rotary klubui ir Italijos ambasadai Lietuvoje.
Be abejo, esu labai dėkinga visiems, kurie mane ugdė: M.K.Čiurlionio menų gimnazijos mokytojams, Muzikos ir Teatro akademijos dėstytojams, profesoriui Jurgiui Dvarionui ir kitiems profesoriams, taip pat tiems, pas kuriuos studijavau užsienyje – Pavelui Bermanui, Borisui Kušnyrui – už jų išmintį, šiltą bendravimą ir globą, už gražius santykius tarp mokytojo ir mokinio.
Taip pat esu labai dėkinga Jūratei Kazickaitei ir visai jos šeimai, kuri mane globoja Niujorke. Man buvo ypatinga dovana susipažinti su dabar jau anapiln išėjusiu jos tėveliu Juozu Kazicku, o J. Kazickaitė yra mano mamytė Niujorke. Aš gyvenu šioje šeimoje, kuri man yra puikus pavyzdys. Bendrauti su jais, mokytis iš jų gerumo ir jausti jų šilumą yra neįkainojama vertybė.
Labai dėkinga tėveliams, kurie mane užaugino ir atvedė į muzikos kelią. Nėra paprasta vaikams mokytis muzikos, o mano tėvelis visada rūpinosi, kad aš tinkamai pasiruoščiau, ir pats mane daug ko mokė, nors smuiku jis nėra grojęs. Lankydavosi pamokose, o paskui padėdavo man namuose. Žinoma, nebuvo lengva, kadangi dar trys sesutės namuose šmirinėja. Ir į namus ateidavo mokytoja, kuri dažniausiai atsivesdavo savo dukrytę. Dukrelė eidavo žaisti su mano sesutėm, o aš privalau groti... Dėl to tikrai ne visada pasisekdavo susikaupti. Nebuvo labai džiugu, kad aš turiu groti, o jos žaidžia... bet dabar dėl to jau nesigailiu. Džiaugiuosi, kad tėveliai nelabai spausdami rūpinosi, kad aš pamilčiau muziką ir atsidėčiau tam.
Balsas.lt: Į namus Jūs dabar grįžtate retai. Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?
J. Auškelytė: Labiausiai pasiilgstu šeimos. Tikrai šalčių nepasiilgstu. Ir lietaus nepasiilgstu. Bet pasiilgstu buvimo kartu, mažų smulkmenėlių, pavyzdžiui, sekmadieninė kava ar pusryčiai namuose su visa šeima. Dabar visa šeima jau labai retai susirenkame, ir kaip tik šiemet per Kalėdas visos sesutės sugrįžome namo. Labai laukėme to pabuvimo namuose ir namų šilumos. Bendravimas su artimais žmonėmis – su šeima, draugais – pats vertingiausias dalykas. Namai ir yra tai, ko labiausiai pasiilgstu.
Apie Justiną Auškelytę:
Mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, 2006 m. studijavo tarptautinėje meistriškumo akademijoje „Incontri con Maestro“.
2011 m. baigė bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Jurgio Dvariono klasėje.
2011-2013 m. tobulinosi Perosi (Italija) muzikos akademijoje, smuiko virtuozo Pavelo Bermano klasėje.
2013 m. studijavo Graco (Austrija) menų universitete.
Nuo 2013 m. rudens Niujorko Džulijardo aukštosios meno mokyklos magistrantė. Justina šiuo metu yra vienintelė lietuvaitė šioje mokykloje.
16 respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė bei diplomantė.
Apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkos raštais už muzikinius nuopelnus Lietuvai.
Apie Cesare Pezzi:
Gimęs 1989 m. Ravenoje, jis šešerių metų jau pasirodė scenoje, o 2014 metais su pagyrimu baigė Florencijos „Cherubini“ konservatoriją ir įgijo fortepijono atlikėjo magistro laipsnį.
Nuo 2006 m. jaunasis pianistas koncertuoja su įvairias kameriniais ansambliais, yra pelnęs prestižinį Vittorio Chiarappa apdovanojimą.
J. Auškelytės ir C. Pezzi duetas susikūrė 2009 m. Kartu jie yra įrašę kompaktinę plokštelę
Už nuotraukas dėkojame fotografei Mildai Juknevičiūtei.
