Atokiausio Smiltynės gelbėjimo stoties posto darbuotojai glaudžiasi laikiname namelyje, kuriame nėra nei vandens, nei elektros. Vieni gelbėtojai susitaikė su vadovybės pareiškimais, kad apie galimybę darbo vietoje užsikaisti kavos nė nesvajotų, kiti pavydžiai žvelgia į kolegas Palangoje, kurie net pietus pajūryje stovinčiuose nameliuose išsiverda, ir sako, kad darbo sąlygos nulemia darbo kokybę.
"Manau, kad dalies aukų, kurias šią vasarą pasiglemžė jūra, buvo galima išvengti, jei gelbėtojai turėtų normalias darbo sąlygas, nebūtų pervargę, turėtų veikiančią techniką", - pareiškė redakcijon užsukęs Smiltynės gelbėtojas Germanas.
"Trūksta koordinavimo"
Vyriškio manymu, gelbėtojų darbas vyksta "be sistemos".
"Rytais - jokio darbo aptarimo ar pramankštos. Kartais suabejoju, ar visi gelbėtojai moka gerai plaukti, nes nė karto nemačiau treniruotės. Beje, ir atrankos, apie kurią šnekama, tikriausiai nebuvo, na, bent jau aš joje nedalyvavau. Prieš daugel metų dirbau priešgaisrinėje stotyje, tai ten kiekvieną rytą vykdavo rikiuotė, darbų paskirstymas. Čia pamainos vadai - kone pensininkai. Jie tik išskirsto mus į postus, ir viskas. Bet, mano manymu, kaip tik jie turėtų būti lyderiai, pavyzdys mums. Jaunimas gal ir norėtų dirbti, bet kai viskas vyksta gaivališkai, tai ir jų entuziazmas greitai nuslopsta. Dažnai jie tiesiog tinginiauja", - dėstė gelbėtojas.
Germanas skundėsi, esą darbą apsunkina ir pasenusi technika.
"Žiūronai neveikia - su tokiais apakti gali, racijų ir ruporų baterijos nuolat išsikrovusios, o vandens motociklams nėra kuro. Be to, su jais tik vyresnieji važinėja, o kitų niekas nemoko, neleidžia jais naudotis. Jeigu staigiai reikėtų žmogų gelbėti, kaip tu paplauktum, nė karto anksčiau ant jo nesėdėjęs? Sako, kad gelbėjimo stotis ir katerių turi, bet niekas jų nėra matęs", - guodėsi jis.
Pirmą sezoną žmones gelbstintį vyriškį stebina ir tai, kad po 11 valandų dirbantys gelbėtojai neturi sąlygų nei papietauti, nei atsigaivinti šalto vandens gurkšniu.
"Centriniame pastate kaip karaliai sėdi, o čia nepasišildysi maisto, nepasidėsi sumuštinio į šaldytuvą. Išeiti irgi negali, nors manau, kad įtemptą darbą dirbantys žmonės turėtų bent kartą per dieną pavalgyti. Gamtiniam reikalui prispyrus, vyrai gelbėtojai šlapinasi į butelius, o moterys bėga į kopas, nes viešųjų tualetų būklė kartais tokia, kad nors su guminiais ten eik", - pasakojo gelbėtojas.
Jo manymu, darbuotojų grafikas galėtų būti lankstesnis.
"Man keista, kodėl tuomet, kai plieskia saulė, o paplūdimys sausakimšas poilsiautojų, budi tiek pat gelbėtojų, kaip ir tada, kai lauke lyja, audra. Vien Smiltynėje būdelėse styra apie 12 žmonių, o kiek dar Giruliuose?" - retoriškai klausė jis.
Germanas pasigedo ir prevencijos poilsiautojams, kurių dauguma esą net nežino, jog raudona vėliava reškia draudimą maudytis.
Vadas pasipiktino
Pasak J. Pirožniko, gelbėtojams, kurių darbas itin įtemptas, svarbu sudaryti tinkamas sąlygas pailsėti
Išgirdus, ką kalba vienas iš jo darbuotojų, Klaipėdos miesto skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos viršininką Virginijų Urboną kone ištiko šokas.
"Kaip ne gėda tokius dalykus šnekėti! Tiek įdėta lėšų, ir dabar reikšti pretenzijas? Atvažiuoja palangiškiai, neringiškiai, jiems seilės tįsta pamačius, kaip mūsų bazė įrengta - nė viena Lietuvos gelbėjimo stotis tokių sąlygų, kaip Klaipėdos stotis, neturi. Jūs pasidomėkite, kodėl pas mus dirbti gelbėtojai iš Palangos ir Šventosios bėga", - piktinosi gelbėtojų vadas.
V. Urbonas pripažino, kad civilizacijos pasiekimais - elektra, vandentiekiu - naudojasi ne visų postų gelbėtojai, tačiau, jo manymu, vyrai turėtų būti ištvermingi ir nedejuoti dėl buitinių sąlygų.
"Tegu šitas ponas ieško darbo poilsio namuose. Kas duos tokius pinigus, kad atvestum visą infrastruktūrą į laikiną namelį? Tokį komfortą suteikti - tai ar čia koks pensionatas?" - susierzinimo neslėpė gelbėjimo stoties viršininkas.
Kateriai - elinge
V. Urbonas tikino, jog šį sezoną su kuro trūkumu Klaipėdos gelbėjimo stotyje susidurta nebuvo, o technika naudojama visuomet, jei tik reikia.
"Be abejo, yra normos - nelakstysi, kada nori. Vandens motociklais dažnai naudojamės, o kateriai elinge stovi, nes su jais į banguotą jūrą neišeisi. Su vandens motociklais dar gali, kai yra bangavimas 3-4 balų, o katerį užpiltų, ir viskas. Katerius naudojame tik Danės upėje", - aiškino jis.
V. Urbonas pažymėjo, kad gelbėti kitą žmogų neturint patirties prilygsta savižudybei, tad priimant į darbą buvo vykdoma griežta gelbėtojų atranka.
"Atranka buvo, komisija sudaryta buvo. Nežinau, kaip tas ponas pas mus pateko. Su naujokais dirba senbuviai, dirbę 2-4 sezonus, iš kurių jaunieji ir mokosi. Tik per trejus metus gelbėtojai įgyja instruktoriaus vardą, ir nesuprantu, kaip galima kritikuoti žmogų, kuris praėjo visus kursus", - vieno iš darbuotojų kalbomis stebėjosi gelbėtojų vadas.
Anot V. Urbono, normalu ir tai, kad net tuomet, kai pajūryje nėra žmonių, gelbėtojai neapleidžia postų.
"Ar gaisrininkai paleidžia žmones naktimis, nes iš anksto žino, kad gaisrų nebus? Tas pats ir čia: iš ryto lietus lyja, o gal po pietų saulė švies ir sueis žmonės? Kaip aš galiu numatyti tokius dalykus?" - apie gelbėtojų darbo subtilybes kalbėjo V. Urbonas.
Anot Klaipėdos gelbėtojų vado, daugelio nelaimių prie jūros priežastis - ne informacijos, kaip elgtis vandeny, o žmonių sąmoningumo stygius.
"Jeigu žmogų ištrauki, reanimuoji, o kitas peržengia ir eina maudytis lyg niekur nieko, tai ką tokiam gali sakyti? Visur stendai, mes net skrajutes su vėliavų reikšmėmis dalijame, bet vakare tik visas paplūdimys jomis užterštas, o naudos - nulis", - pasakojo V. Urbonas, įsitikinęs, kad nuo tokio beprotiško elgesio atbaidytų tik baudos.
Pietauja nameliuose
Palangos gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas tvirtino, jog vienintelis dalykas, kurio trūksta Palangos gelbėtojų laikinuose nameliuose, - tualetai: vyrai naudojasi šalia gelbėjimo stoties esančiais biotualetais. Visa kita - šaldytuvai, mikrobangų krosnelės, dujinė viryklė, šildytuvai, karštas ir šaltas vanduo, dušai - yra.
"Gelbėtojai vietoje pasišildo maisto, pavalgo, ir pailsi, paguli. Dirba visi beveik aštuonias valandas, per savaitę turi dvi poilsio dienas, o kai kurie už pavyzdingą darbą - ir tris", - pasakojo jis.
Pasak V. Pirožniko, kiekvienam darbuotojui jis taikantis griežtus, bet teisingus reikalavimus.
"Ne paslaptis, kad 3 gelbėtojus, kurie į darbą atėjo neblaivūs, atleidau. Jie įsivaizdavo, kad galės naktį baliavoti, o dieną miegoti būdelėse, bet dabar ne sovietiniai laikai - jie beveik nepaleidžia iš rankų nei žiūronų, nei virvės. Ir jei pasakiau, kad 11 val. vakaro jie privalo miegoti, vadinasi, taip ir turi būti. Išeiginių metu, sakau, galit linksmintis nors iki ryto, bet visi žino, kad darbas prasidės nuo papūtimo į alkotesterį", - kalbėjo dešimtį metų gelbėtoju dirbantis vyriškis.
Prakaituoja kasdien
J. Pirožnikas tikino, kad Palangos gelbėtojai - rinktiniai, konkursas buvęs 20 žmonių į vieną vietą. Pagal fizinį ir psichologinį pasirengimą atrinktiems kandidatams buvo surengtas nedidelis testas, nulėmęs galutinį darbuotojų sąrašą.
"Prieš pat sezono atidarymą surinkau visus Palangos ir Šventosios gelbėtojus, jau išlaikiusius visus normatyvus, ir užsidėjus kostiumus, gelbėjimo liemenes pakviečiau bėgti ant tilto. Tada pasakiau, kad visu greičiu bėgdami šoktų nuo tilto į jūrą ir plauktų link gelbėjimo stoties. Du kandidatai psichologinio barjero neįveikė: vienas pradėjo verkti, kad plaukti gerai nemoka, nors anketoje užpildė, kad plaukikas, o kitas atsisakė šokti, pareiškęs, kad šoktų, jei vandeny būtų žmogus", - pasakojo gelbėtojas.
Pasak J. Pirožniko, kiekvieną rytą 7 val. gelbėtojai bėga 3 km krosą ir, jeigu jūra rami, 1 km plaukia.
"Jie ir šliaužioja, ir duobes su rankomis kasa smėlyje. Treniruočių metu duodu velnių kaip reikiant, bet už savo kolektyvą galėčiau gerklę perkąsti", - savo darbuotojus gyrė kurorto gelbėtojų vadas.
Jis pažymėjo, kad visi gelbėtojai baigė praktinio vairavimo vandens motociklu, nardymo kursus, išlaikė pirmosios pagalbos suteikimo egzaminą.
"Turime ir 4 merginas. Jos dirba ir pliažuose, ir gelbėjimo stotyje - atsakinėja į poilsiautojų skambučius, praneša informaciją. Visos moka 2-3 užsienio kalbas, kad galėtume vandens temperatūrą bei kitą informaciją poilsiautojams pranešti ir rusų, vokiečių, anglų kalba", - pasakojo V. Pirožnikas.
"Pietauti nėra kada"
Andrejus STUKAS, Smiltynės gelbėjimo stoties budintis gelbėtojas
Tas gelbėtojas nori, kad vandens motociklai būtų visuose postuose, bet aš negaliu jų duoti, nes tik trys žmonės turi leidimus vairuoti vandens motociklus, o kursai kainuoja 700 litų. Be to, jie - ekstremalai: vartytis pradeda, laužo.
Gelbėtojai dirba nuo 9 val. ryto iki 9 vakaro. Bet pavalgymui laikas nėra skiriamas, nes jie turi atidirbti 11 val. Iš 4 posto, kuris nuo centrinio posto yra už 4-5 km, neleidžiam jiems ateiti, nes tik į vieną pusę užtruktų 25 min. Jų pertrauka - dukart po 15 minučių neatsitraukiant nuo darbo. Dvi paras dirba, dvi turi laisvas.
Prieš penkerius metus turėjom elektrą ir 4 poste, bet "bomžai" iškasė ir pavogė ilgiausią kabelį, kurį buvo nusitiesę prekybininkai ir mums leido juo naudotis. O kas dabar leis sąlygas ten pagerinti? Buvo didžiausia problema vandentiekį centriniame poste įvesti - vargom pusantrų metų, kol gavom leidimą vieną grioviuką vamzdžiui prakasti. Ir tai žaliųjų atstovai visą laiką stovėjo ir žiūrėjo, kad kasdami kopas kokio medelio nenulaužtume. Tiesa, galima būtų prie kiekvieno posto, kaip ir prie centrinės stoties, iškasti šulinį, bet tuoj pat "bomžai" juos apdergs.
Laima Švedaitė
