Neretai nekilnojamasis turtas parduodamas su visais arba dalimi baldų. Naudoti baldai tiek pigūs, kad retai kas juos veža į „Second hand” parduotuvę. Pavyzdžiui, nedaug naudotas odinis svetainės komplektas čia įperkamas mažiau nei už 1000 eurų. Panašiai kainuoja ir naudoti ąžuoliniai virtuvės baldai. O tokį lietuviams gerai pažįstamą „medį”, kaip drožlių plokštė, ko gero, iš viso sunkiai surastume.
Atvykstame prie antrojo namo. Jis kiek mažesnio ploto, dešimčia metų anksčiau statytas, tačiau stovi ant kalniuko, netoli 6000 gyventojų turinčio miestelio centro. Trys miegamieji, židinys, erdvi virtuvė, kiemas... Jauku ir saulėta. Ir tą aurą pajutau ne aš vienas. O čia dar nežinia iš kur balta katė kieme pasirodė. Atkreipiau susirinkusiųjų dėmesį, jog greičiausia ji atėjo ne šiaip sau - laimę ant uodegos atnešė... (Tik tamsūs žmonės platina visokius prietarus apie šiuos puikius gyvūnėlius.)
Paklausus, ar toli jūra, apsukrusis agentas tuoj pat visus susisodino į savo miniveną ir nuvežė į už kokių 2-3 kilometrų esantį paplūdimį, pakeliui nepamiršdamas pridurti, jog čia, vienoje ir kitoje kelio pusėje, yra net 6 golfo aikštynai. Suprask, namas pastatytas tokioje puikioje vietoje, jog ko nors daugiau norėti būtų nuodėmė.
Pats miestukas jaukus, pagrindinėje gatvėje dviaukščiai namai su gausybe iškabų - lyg dekoracijos filmui apie laukinius Vakarus. Yra čia ir bažnyčia, ir vaistinė, ir bankas, ir prekybos centras, ir pabai, ir visa kita, ko, airių įsivaizdavimu, reikia „teisingam” gyvenimui.
Vietoj epilogo
Jau grįžus į Lietuvą pasiekė žinia, kad mane priglaudusieji lietuviai nusipirko tą antrąjį iš apžiūrėtų namų. Įkurtuvės numatytos per Kalėdas. O pavasarį nusimato šeimos pagausėjimas, taigi viskas pačiu laiku. Smagu dėl jų, o tuo pačiu ir trupinėlį liūdna. Ne, ne todėl, kad pavydėčiau kitiems laimės. Tiesiog gerai suprantu, jog ir ši jauna, darbšti, visokių idėjų bei sumanymų turėjusi lietuviška šeima faktiškai jau yra prarasta Lietuvai...
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Nesinorėtų daryti didelių apibendrinimų, tačiau Dubline pamatyti gražią, išvaizdžią Smaragdinės salos gyventoją - ne taip jau paprasta...
Dublino centre daug visokių krautuvių. Kaip ir Šiauliuose. Tik toks skirtumas, kad jų įvairovė nepalyginamai didesnė. Tuo tarpu pas mus didžioji dalis parduotuvių siūlo avalynę bei drabužius. O visa kita - išimtys, nustumtos į pakraščius. Galima pagalvoti, kad statistinio šiauliečio gyvenimo tikslas - gimti, prisipirkti kuo daugiau skudurėlių ir ramiai išleisti dvasią...
Skaičiai. Ir ne iš lubų...
Užeiname į prieskonių parduotuvę: ko tik čia nėra! Kelių aukštų lentynos nukrautos visokiais mišiniais, žolelėmis ir šaknimis, padažais ir visai nežinomais dalykais. Šimtai pavadinimų! Nenupasakojama aromatų gama! Kad taip ką nors tokio į Šiaulius! Tačiau suprantu, jog viskam reikia rinkos ir verslininkų fantazijos. O jeigu toji fantazija apsiriboja vien kažkur Vakarų Europoje patrintų drapanėlių pardavimu, matyt, mano svajonėms dar negreit lemta išsipildyti... Išeidamas nusiperku kilogramą sveriančią indiško kario pakuotę. Vos už 5 eurus. Imant lietuvišku ekvivalentu, už 5 litus to gero Šiauliuose įpirktumei gal tik 100 gramų. Teisūs Dubline gyvenantys lietuviai: pagal nenatūraliai išpūstas dabar egzistuojančias kainas, kiekvienas turėtume uždirbti mažiausiai 4 kartus daugiau...
Neseniai jie įsigijo 2005 metais pagamintą „Nissan Almera”. (Tebūnie man leista paminėti konkrečius skaičius, nors tai ir nepriimta, tačiau be jų šneka netektų konkretumo.) Taigi vos už du mėnesio atlyginimus - už 5000 eurų. Bus kuo važinėti į darbą. O ką gali lietuvis už du atlyginimus Lietuvoje - ir pasakoti nereikia... Nepavyktų įsigyti dargi kiauro golfo su devynis kartus atsuktu spidometru, kuriuo, neva, garbi aštuoniasdešimtmetė dama kartą per savaitę tenuvažiuodavo į už pusės kilometro esančią bažnyčią...
Airės...
Vėliau, grįžus į Lietuvą, buvo, kas manęs klausė: o kaip atrodo airės. Ar gražios?
Ak, ponai ir ponios, nederėtų tokių klausimų užduoti man, be galo rimtam žmogui, bet kad jau taip primygtinai reikalaujate, tebūnie taip. Atsakysiu. Per visą savo viešnagę mačiau vos keletą dailių Smaragdinės salos atstovių. (Žinoma, jokių garantijų, kad tai nebuvo atvykėlės iš Lietuvos.) O porą kartų mačiau mieste einančias aires, vilkinčias... pižamomis. Girdėjau, jog toks vaizdelis anaiptol ne išskirtinis. Sakyčiau, airės atrodo pilkiau negu lietuvės, kažkokios pavargusios... Tarytum joms trūktų kažkokios vidinės spyruoklės, už ką taip vertina moteris vyrai. Pasak vieno literatūros klasiko, vyrams visada maloniau matyti akimis besijuokiančią moterį, o ne elegantišką verksnę. Sakykite, ką norite, pasižvalgęs Šiaulių pėsčiųjų bulvare 8 minutes, nesunkiai rasčiau daugiau gražių moteryčių, negu kad jų mačiau per visas 8 viešnagės Dubline dienas... (Vyrai, darykite išvadas.)
Nekilnojamasis turtas ir derybų diplomatija
Perdaug netaupydami, tačiau ir perdaug nešvaistydami, mano aplankytieji lietuviai susitaupė tiek, kad pradėjo galvoti apie savo namus. Kažką buvo galima nusipirkti ir pačiame Dubline, rajonuose, kur nekilnojamasis turtas sąlyginai pigus. Tačiau ten, pasak mane priglaudusiųjų, gyvena daug emigrantų iš Azijos ir Afrikos, plinta narkotikai, nereti kriminalinių grupuočių susirėmimai, kas neapsieina be kraujo praliejimo. Vaikščioti sutemus tokiuose rajonuose nesaugu, o gyventi reikėtų nebent įsidėjus šarvuotas duris bei neperšaunamo stiklo langus. Tuo ir paaiškinamos žemos nekilnojamojo turto kainos. Prestižiniuose rajonuose kainos gali perlipti ir milijoną, o tai jau kitas kraštutinumas. Pasitarus nutarta pasižvalgyti į geresnius parduodamus namus Dublino priemiesčiuose: turima santaupų, o kiek trūks - pasiskolinti iš banko. Netrukus viename iš priemiesčių buvo rastos net dvi kandidatūros ir vos už 20 minučių nuo sostinės centro važiuojant automobiliu. Pasiūlė vykti kartu apžiūrėti, padėti įvertinti ir pamatyti, kaip tai daroma Airijoje. Sutikau iš karto, suprasdamas, jog kito panašaus atvejo gali ir nebepasitaikyti.
Sutartu laiku prie vieno iš namų pasirodė vietinės nekilnojamojo turto bendrovės agentas - be galo šnekus pusamžis vyriokas. Čia jau taip priimta: tarkime, Džonas parduoda namą, o Stivas jį nori pirkti. Tiesiogiai nekontaktuojama, bet tik per agentą. Parduodantis nustato kainą, agentas ją praneša perkančiajam, tas „galvoja” kelias dienas (suprask, yra tiek variantų, kad net nebežinau), tada duoda atsakymą - savąjį namo kainos variantą. Dabar ateina metas kelias dienas „svarstyti” pardavėjui: suprask, neatsiginu pirkėjų. Ir t. t. Derybų diplomatija. Jeigu įvyksta sandoris, pirkėjas per agentą įspėja visus likusius pretendentus, jog namas jau parduotas. Tada atvyksta samdomas statybų inspektorius - už tūkstantį ar daugiau įvertina namo techninę būklę ir pateikia raštiškas išvadas pirkėjui. Tada atvyksta banko atstovas įvertinti, ar tikrai pirkinys vertas tų pinigų. Žodžiu, ilgas procesas.
Ir tąkart agentas atrakino bei aprodė namus nepamiršdamas neįkyriai pagirti puikią vietą, ramius kaimynus ir kitokius tikrus arba tariamus privalumus.
Nesinorėtų daryti didelių apibendrinimų, tačiau Dubline pamatyti gražią, išvaizdžią Smaragdinės salos gyventoją - ne taip jau paprasta...
Dublino centre daug visokių krautuvių. Kaip ir Šiauliuose. Tik toks skirtumas, kad jų įvairovė nepalyginamai didesnė. Tuo tarpu pas mus didžioji dalis parduotuvių siūlo avalynę bei drabužius. O visa kita - išimtys, nustumtos į pakraščius. Galima pagalvoti, kad statistinio šiauliečio gyvenimo tikslas - gimti, prisipirkti kuo daugiau skudurėlių ir ramiai išleisti dvasią...
Skaičiai. Ir ne iš lubų...
Užeiname į prieskonių parduotuvę: ko tik čia nėra! Kelių aukštų lentynos nukrautos visokiais mišiniais, žolelėmis ir šaknimis, padažais ir visai nežinomais dalykais. Šimtai pavadinimų! Nenupasakojama aromatų gama! Kad taip ką nors tokio į Šiaulius! Tačiau suprantu, jog viskam reikia rinkos ir verslininkų fantazijos. O jeigu toji fantazija apsiriboja vien kažkur Vakarų Europoje patrintų drapanėlių pardavimu, matyt, mano svajonėms dar negreit lemta išsipildyti... Išeidamas nusiperku kilogramą sveriančią indiško kario pakuotę. Vos už 5 eurus. Imant lietuvišku ekvivalentu, už 5 litus to gero Šiauliuose įpirktumei gal tik 100 gramų. Teisūs Dubline gyvenantys lietuviai: pagal nenatūraliai išpūstas dabar egzistuojančias kainas, kiekvienas turėtume uždirbti mažiausiai 4 kartus daugiau...
Neseniai jie įsigijo 2005 metais pagamintą „Nissan Almera”. (Tebūnie man leista paminėti konkrečius skaičius, nors tai ir nepriimta, tačiau be jų šneka netektų konkretumo.) Taigi vos už du mėnesio atlyginimus - už 5000 eurų. Bus kuo važinėti į darbą. O ką gali lietuvis už du atlyginimus Lietuvoje - ir pasakoti nereikia... Nepavyktų įsigyti dargi kiauro golfo su devynis kartus atsuktu spidometru, kuriuo, neva, garbi aštuoniasdešimtmetė dama kartą per savaitę tenuvažiuodavo į už pusės kilometro esančią bažnyčią...
Airės...
Vėliau, grįžus į Lietuvą, buvo, kas manęs klausė: o kaip atrodo airės. Ar gražios?
Ak, ponai ir ponios, nederėtų tokių klausimų užduoti man, be galo rimtam žmogui, bet kad jau taip primygtinai reikalaujate, tebūnie taip. Atsakysiu. Per visą savo viešnagę mačiau vos keletą dailių Smaragdinės salos atstovių. (Žinoma, jokių garantijų, kad tai nebuvo atvykėlės iš Lietuvos.) O porą kartų mačiau mieste einančias aires, vilkinčias... pižamomis. Girdėjau, jog toks vaizdelis anaiptol ne išskirtinis. Sakyčiau, airės atrodo pilkiau negu lietuvės, kažkokios pavargusios... Tarytum joms trūktų kažkokios vidinės spyruoklės, už ką taip vertina moteris vyrai. Pasak vieno literatūros klasiko, vyrams visada maloniau matyti akimis besijuokiančią moterį, o ne elegantišką verksnę. Sakykite, ką norite, pasižvalgęs Šiaulių pėsčiųjų bulvare 8 minutes, nesunkiai rasčiau daugiau gražių moteryčių, negu kad jų mačiau per visas 8 viešnagės Dubline dienas... (Vyrai, darykite išvadas.)
Nekilnojamasis turtas ir derybų diplomatija
Perdaug netaupydami, tačiau ir perdaug nešvaistydami, mano aplankytieji lietuviai susitaupė tiek, kad pradėjo galvoti apie savo namus. Kažką buvo galima nusipirkti ir pačiame Dubline, rajonuose, kur nekilnojamasis turtas sąlyginai pigus. Tačiau ten, pasak mane priglaudusiųjų, gyvena daug emigrantų iš Azijos ir Afrikos, plinta narkotikai, nereti kriminalinių grupuočių susirėmimai, kas neapsieina be kraujo praliejimo. Vaikščioti sutemus tokiuose rajonuose nesaugu, o gyventi reikėtų nebent įsidėjus šarvuotas duris bei neperšaunamo stiklo langus. Tuo ir paaiškinamos žemos nekilnojamojo turto kainos. Prestižiniuose rajonuose kainos gali perlipti ir milijoną, o tai jau kitas kraštutinumas. Pasitarus nutarta pasižvalgyti į geresnius parduodamus namus Dublino priemiesčiuose: turima santaupų, o kiek trūks - pasiskolinti iš banko. Netrukus viename iš priemiesčių buvo rastos net dvi kandidatūros ir vos už 20 minučių nuo sostinės centro važiuojant automobiliu. Pasiūlė vykti kartu apžiūrėti, padėti įvertinti ir pamatyti, kaip tai daroma Airijoje. Sutikau iš karto, suprasdamas, jog kito panašaus atvejo gali ir nebepasitaikyti.
Sutartu laiku prie vieno iš namų pasirodė vietinės nekilnojamojo turto bendrovės agentas - be galo šnekus pusamžis vyriokas. Čia jau taip priimta: tarkime, Džonas parduoda namą, o Stivas jį nori pirkti. Tiesiogiai nekontaktuojama, bet tik per agentą. Parduodantis nustato kainą, agentas ją praneša perkančiajam, tas „galvoja” kelias dienas (suprask, yra tiek variantų, kad net nebežinau), tada duoda atsakymą - savąjį namo kainos variantą. Dabar ateina metas kelias dienas „svarstyti” pardavėjui: suprask, neatsiginu pirkėjų. Ir t. t. Derybų diplomatija. Jeigu įvyksta sandoris, pirkėjas per agentą įspėja visus likusius pretendentus, jog namas jau parduotas. Tada atvyksta samdomas statybų inspektorius - už tūkstantį ar daugiau įvertina namo techninę būklę ir pateikia raštiškas išvadas pirkėjui. Tada atvyksta banko atstovas įvertinti, ar tikrai pirkinys vertas tų pinigų. Žodžiu, ilgas procesas.
Ir tąkart agentas atrakino bei aprodė namus nepamiršdamas neįkyriai pagirti puikią vietą, ramius kaimynus ir kitokius tikrus arba tariamus privalumus.