Parengė Sergejus Stonkus
Pasaulis – įdomi, nuostabi, bet kartais labai jau keistų klausimų kelianti vieta. Todėl mokslininkai ir nusprendė atsakyti į kai kuriuos iš jų, kad mes pagaliau liautumėmės kamavęsi. Kodėl mūsų pačių knarkimas mūsų nepažadina?
Todėl, kad garsiausiai knarkiame, kai miegame giliausiai ir būname sunkiausiai pažadinami. Be to, mūsų kūnai triukšmingi, tad esame prisitaikę ignoruoti savo skleidžiamus garsus (kaip antai kvėpavimą). Tokia įgimta garso izoliacija leidžia saldžiai miegoti net tada, kai knarkiame it traktorius. Tiesa, kartais koks itin garsus kriuktelėjimas sutrikdo sklandų knarkimo ritmą, mūsų garsų neutralizavimo sistema jau nesugeba su tuo susidoroti ir mes nubundame.
Nejaugi paukščiai, vasarą giedantys nuo aušros iki sutemų, nepavargsta?
Paukščiai vis dėlto miega – ir dauguma naktį. Tačiau labai jau trumpais epizodais. Jie numinga ir dieną, jei tik jaučiasi saugūs, tad šviesiosios paros dalies ilgis sparnuočiams neturi jokios reikšmės.
Su giedojimu tai išvis nesusiję, nes giesmėmis paukščiai paprastai žymi savo teritoriją. O girdime jas dažniausiai per aušrą dėl to, kad tada būna tyliausia, garsas sklinda toliausiai, taigi ir lengviausia priminti kaimynams apie savo „sklypo“ ribas.
Dauguma paukščių – nors toli gražu ne visi – gieda ir dieną, bet mes juos ne visada girdime dėl transporto ir kitokio triukšmo.
Miesto gatvių apšvietimas taip pat gali sutrikdyti paukščių vidinį laikroduką, tada jie pradeda giedoti ir naktimis.
Kodėl suaugę pamėgstame maistą, kurio nekentėme vaikystėje?
Su amžiumi mūsų uoslė ir skonio pojūtis pamažu prastėja, ir pirmiausia netenkame tų jų dalių, kurios mus verčia nekęsti tam tikro maisto. O jau visai į gyvenimo pabaigą prarandame uoslės ir skonio pojūčių dalis, leidžiančias mums mėgautis mėgstamiausiais patiekalais. Taigi laiką nuo vaikystės iki senatvės gurmanų požiūriu galima vadinti aukso amžiumi – mėgaukitės juo, kol galite.
Kaip susidaro eismo kamščiai, nors tam, atrodo, nėra priežasties?
Atviroje magistralėje kiekvienas automobilis juda taip greitai, kaip nori jo vairuotojas. Kai eismas intensyvesnis, pavyzdžiui, miesto gatvėse, transporto priemonių greitis priklauso ir nuo kitų automobilių: jeigu vienas iš jų pradeda važiuoti lėčiau, sulėtinti tenka ir iš paskos riedančioms mašinoms. O kai eismo srautas pasiekia tam tikrą kritinį „tankį“, per jį iš priekio į galą gali nuvilnyti savotiška šoko banga. Taip nutinka dėl to, kad kai priekyje važiuojančio automobilio vairuotojas nusprendžia truputėlį pristabdyti, kiekvienas už jo važiuojantysis pristabdo vis smarkiau. Taigi artėjant prie transporto srauto galo stabdymas tampa vis ryškesnis, tačiau naujos transporto priemonės į jį įsilieja įprastu greičiu ir... susidaro kamštis.
Kai sangrūda galiausiai pradeda sklaidytis, automobiliai vėl pajuda, vairuotojai, išvydę, kad priekyje esantis kelias praktiškai tuščias, gerokai nustemba ir pradeda svarstyti, kaip eismo kamštis galėjo susidaryti „iš oro“.
Kodėl kepamos dešrelės susiraito?
Dešrelių odelėje labai daug kolageno, o tas termiškai apdorojamas staiga ir smarkiai susitraukia. Be to, dauguma maistui gaminti skirtų indų nelygiai paskirsto karštį, dėl to produktai nevienodai įkaista ir... kepamos dešrelės ar virtos dešros griežinėliai „susigarbanoja“.
Ar saugu stovėti šalia veikiančios mikrobangų krosnelės?
Mes galime matyti mikrobangų krosnelėje ruošiamą ar šildomą maistą, nors žvelgiame į jį pro metalo tinklą, įtaisytą prietaiso durelių stikle. Taip yra dėl to, kad žmogaus akiai matomos šviesos bangų ilgis yra apie 500 nanometrų, o tai 5 000 kartų mažiau, nei minėto tinklo skylučių dydis – taigi šviesa lengvai pro jas prasiskverbia. Tačiau prietaiso skleidžiama mikrobangų spinduliuotė – visai kas kita. Čia bangų ilgis siekia apie 12 cm, arba 60 kartų daugiau, nei tinklo ertmių dydis, tad jos pro metalinę apsaugą krosnelės durelėse nepraeina.
Jei mikrobangų krosnelė neturi gamybos defekto ir nėra sugedusi, greičiausiai bus visiškai saugu stovėti kad ir įbedus nosį į prietaiso stiklą – nieko nenutiks.
Kodėl griaustinis įjungia automobilių signalizaciją?
Kaltinkite dėl to savo automobilio garso sistemos garsintuvus. Mat šiuolaikinės signalizacijos sistemos naudoja smūgio ir slėgio jutiklius, o garsintuvai veikia kaip slėgio detektoriai.
Normaliomis aplinkybėmis garsintuvai vibruoja pagal gaunamus elektros signalus – taip jie skleidžia garsą. Bet galimas ir atvirkštinis procesas: labai stiprus garsas ar pasikeitęs oro slėgis, pasiekęs garsintuvą, sukuria elektros signalą ir tas įjungia automobilio signalizaciją.
Tokios smūgio bangos gali priversti pypsėti visas kvartalo mašinas, be to, kartais jos net žudo. Galingų sprogmenų sukeltos smūgio bangos gali deformuoti žmogaus kaukolę ir pažeisti smegenis. Per Pirmąjį pasaulinį karą daug karių žuvo kaip tik tokiomis aplinkybėmis, nors išoriškai ant jų kūnų nelikdavo jokių žymių.
Kodėl šaltu oru varva nosis?
Dėl to kalti kondensacijos ir garavimo procesai. Kai mūsų iškvepiamas šiltas drėgnas oras susiliečia su įkvepiamo oro atvėsinta nosies gleivine, pradeda darytis kondensatas – tarsi iškvėptumėte orą ant lango stiklo. Gleivinė negali absorbuoti visos tos drėgmės, taigi pertekliaus tiesiog atsikrato.
Iš nosies tekantis skystis yra skaidrus ir švarus vanduo, tai tikrai ne infekcijos požymis. Jeigu norite atsikratyti nemalonaus šniurkščiojimo, įkvėpkite orą pro nosį, o iškvėpkite pro burną.
Kodėl žvaigždės atrodo baltos?
Žvaigždės yra įvairiausių spalvų – nuo rausvai oranžinių, dar vadinamų raudonomis (tai „vėsios“ žvaigždės, jų temperatūra tesiekia 2 000–3 500 K), iki melsvai violetinių (šių karščiausių žvaigždžių temperatūra siekia 30 000–60 000 K). Danguje viskas kaip žemėje: jaunos žvaigždutės yra karštesnės, taigi baltos, o senstančios žvaigždės vėsta ir rausta. Pavyzdžiui, Saulė yra vidutinio dydžio, vidutinio karščio žvaigždė, taigi mums ji atrodo geltona.
Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl žvaigždės nakties danguje atrodo baltos. Pirmoji – žmogaus akis prastai skiria spalvas prietemoje. Antroji – dauguma žvaigždžių, matomų plika akimi, iš tikrųjų yra baltos arba blyškiai melsvos: kadangi jos karščiausios, tai ir ryškiausios mūsų galaktikos dalyje.
Kodėl rankų ir kojų pirštų turime po dešimt?
Kai labai labai tolimi mūsų protėviai pirmąkart išlipo iš vandens, ant dabartinių riešų ir čiurnų turėjo daugybę „atliekamų“ kauliukų. Tačiau tų savotiškų pirštų ant visų keturių galūnių buvo gerokai per daug ir per silpnų, kad iš jų būtų kokios nors apčiuopiamos naudos sausumoje. Kai žemėje apsigyveno pirmosios amfibijos, užpakalinių galūnių pirštai sustorėjo ir jų sumažėjo iki aštuonių ar panašiai. Bet dar gerokai prieš atsirandant reptilijoms penki vienos galūnės pirštai tapo standartu.
Paprastai pirštų skaičius priklauso nuo gyvūno „specializacijos“: pavyzdžiui, tiems, kurie sukurti greitai bėgioti, būtinos lengvos galūnės, taigi ir pirštų jie turi mažiau. Pavyzdžiui, žirgai turi tik po vieną „pirštą“.
