Dar nieko nežinote? Pasirodo, jau šį antradienį, gegužės 6 dieną, šalia Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos ir Seimo įvyks istorinis įvykis – mitingas „už valstybinę kalbą, tautą, Lietuvos valstybę ir jos nedalomumą“. Tiesa, reikėjo paplušėti, kol išsiaiškinau, kas yra tie kažkieno naikinamos (juk taip reikėtų suprasti?) mūsų kalbos, kažkokiu būdu skriaudžiamos mūsų tautos ir išparceliavimui neva paruoštos Lietuvos valstybės gynėjai, nes ilgai negalėjau surasti jokio skelbimo net labiausiai ultratautiškų organizacijų interneto puslapiuose.
Pagaliau išsiaiškinau, kad tai – specifiška lenkų neapkentėjų organizacija „Vilnijos“ draugija, baigiantis su ja susitapatinti nusistekenęs Lietuvos Sąjūdis ir „Союз борцов за свободу Литвы“ (neįtikėtina, tačiau kažkodėl būtent taip yra pristatomas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos lietuviškas puslapis) http://www.llks.lt/index.html .
Įsiskaičius į skelbimą paaiškėjo, kad lietuvių kalbos, tautos ir valstybės „nedalomumo“ gynimas yra tik pretekstas, o tikrasis tautinės nesantaikos kurstymui skirto renginio uždavinys – suagituoti jo dalyvius (gal ir dar kažką) balsuoti artėjančiuose Prezidento rinkimuose tik už Dalią Grybauskaitę, nes, pasirodo, visi kiti kandidatai (kad būtų aiškiau, skelbime išskirtinai paminėti „prieškonstituciniai“ socialdemokratai) yra pasirengę ( o siaube!) geranoriškai spręsti įsisenėjusias Lietuvos tautinių mažumų problemas, o tai, ultrapatriotų nuomone, jau savaime yra sunki Tėvynės išdavimo forma.
Tai, kad kraštutiniai etnocentristai ir profesionalūs lietuvių ir lenkų tautų kiršintojai laiko savo „vėliava“ buvusią SSKP Aukštosios partinės mokyklos dėstytoją, jau nebestebina. Šių metų balandžio 17 d. Delfyje.lt buvo patalpintas kadenciją baigiančios (tikėkimės) prezidentės „pritarėjo“ (tai funkcija, ne pareigos) Ramūno Bogdano pretenzingas straipsnis „Lenkiškų ambicijų atspindys“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-bogdanas-lenkisku-ambiciju-atspindys.d?id=64564230 , iš kurio skaitytojai turėjo progos sužinoti, kad jokių lenkų Lietuvoje nėra apskritai (argi verta atsižvelgti į tokią smulkmeną, kaip ištiso regiono daugumos žmonių tautinė savimonė?), kad tai tik tarpukario metu „brutaliai bruktos lenkų įtakos“ (na tikrai - argi gali būti lenkų įtaka gera?) padarinys, ir kad lietuviai nelabai gudrūs, kad „kartoja iš paskos, kad turime lenkišką mažumą“, kurios mūsų valdžia kažkodėl „nesirūpina atlietuvinti“. Toliau universalusis apžvalgininkas įsigudrino sulyginti Lenkijos ir Lietuvos santykius su dabartiniais Rusijos ir Ukrainos santykiais, ir t.t., ir pan. Žodžiu, visiška tautininkų „klasika“ (žodį „klinika“ dar pasilaikysiu - kitam autoriui).
Apie kliniką visai rimtai pagalvojau tada, kai perskaičiau kito „universalo“, iš tikrųjų – beviltiško grafomano ir plagiatoriaus Česlovo Iškausko opusą „Vierchų" papročiai ir lenkų kalbos ekspansija“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-vierchu-paprociai-ir-lenku-kalbos-ekspansija.d?id=64680823#ixzz30lQCJDQK, kuriame ir buvo anonsuotas grybauskaitiškai - antilenkiškas antradienio mitingas. Minėtas „šedevras“ buvo patalpintas tame pačiame Delfyje.lt gegužės 3 d. (kaip supratau, sisteminga polonofobija tampa šio tinklalapio oficiali pozicija?), ir atrodo, kad R.Bogdanas turėtų dabar graužti nagus iš pavydo, nes jo vyresnysis kolega „įvažiavo“ į tą pačią temą jau visai be stabdžių.
Ar galima kitaip įvardinti tekstą, kurį sudaro net ne primityviai schematiškas Lietuvos ir jos etninių komponentų istorijos atpasakojimas (kaip R.Bogdano atveju), ir ne šiaip sau nesąmonių sakymas (to Č.Iškausko „kūryboje“ irgi daugiau negu pakanka), o atvirų atviriausias tautinės nesantaikos ir neapykantos bei nepasitikėjimo lenkų tautybės mūsų bendrapiliečiais kurstymas? Ir visa tai daroma tada, kai visiškai realios Rusijos grėsmės akivaizdoje kaip niekad anksčiau yra itin svarbu konsoliduoti įvairiatautę Lietuvos pilietinę visuomenę ir stiprinti solidarumą su kitomis valstybėmis – NATO narėmis (ypač artimiausiomis kaimynėmis). Tikrai panašu, kad mūsų valstybėje jau neliko institucijų, kurios turėtų fiksuoti tokius antivalstybinės veiklos faktus ir atitinkamai į juos reaguoti...
Būtų per daug garbės cituoti ir komentuoti šį šlykštaus autoriaus šlykštų tekstą, bet kai kuriuos „deimančiukus“ visgi vertėtų paminėti. Pavyzdžiui, jau pirmaisiais savo sakiniais Č.Iškauskas sufleruoja patikliam skaitytojui, kad „lenkų kultūra (..) ir kalba (...) visais laikais buvo (...) ekspansijos priemonė“, o Lenkija „niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio“. Suprantama, kad iš to daromas savaime suprantamas (bent jau tokiems, kaip akivaizdus provokatorius Č.Iškauskas) apibendrinimas, kad Motiejaus Strijkovskio, Mykolo Kleopo Oginskio, Adomo Mickevičiaus, Stanislovo Moniuškos, Vladislovo Sirokomlės – Kondratavičiaus, , Juozapo Ignoto Kraševskio ir daugelio kitų anuometinėje Lietuvoje ir Lenkijoje kurta kultūra – tai viso labo „kalėjimo kultūra, vierchų papročiai ir zekų žodynas“.
Toliau liejasi iškauskiškai sklandi mintis apie tai, kad toji „zekų“ (t.y. lenkų) kalba „nuo seno nesikratė tapti dominuojančia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dokumentuose ir bajorijos gyvenime“. Kaip matome, „ypatinga klasta“ pasižymėjo ne tik Lenkija, su kuria Lietuvą sieja mažiausiai 500 metų bendros istorijos, bendrų vargų ir bendrų pergalių, ir net ne lenkų tauta, kurios vietinė atmaina susiformavo (šalia modernios lietuvių tautos) XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje katalikiškoje buv. LDK dalyje (kurioje tuomet jau vyravo slavų tarmės), o lenkų kalba kaipo tokia. Matomai lenkų kalba yra kažkoks savaime egzistuojantis gyvis, kurio egzistavimo pagrindinis tikslas – suėsti viską, kas yra lietuviška. Tiesa, autorius nepaaiškina, kodėl tapdamas 1697 metais Lietuvos oficialiąja kalba (ir panašu, kad be jokio lenkų dalyvavimo), šis gyvis „suėdė“ ne lietuvių, o rusėnų kalbą.
Norėdamas nors kiek pridengti savo polonofobišką apologetiką, Č.Iškauskas keliose vietose bando tapatinti Lenkiją su Rusija, tačiau tuojau pat primena skaitytojams – kas turėtų būti mūsų neapykantos objektas Nr. 1, ir taip ne vieną kartą. Jam vis dar neaišku, ar buvo mūsų tuometei valstybei „Maskvos keliamas pavojus tariamas ar realus“; maža to – jį erzina, kad minėtos Rusijos grėsmės suvokimas „išliko iki šiol ir dažniausiai apsprendžia Lenkijos ir Lietuvos santykių kokybę“. Erzina ir tai, kad vis daugiau lietuvių autorių siūlo mūsų ultrapatriotams atsikvošėti ir, kaip rašo pats Č.Iškauskas, pamiršti „dėl vieningo atkirčio galimoms grėsmėms iš Rytų (...) senus ginčus“. Tam, kad mes nieko „nepamirštume“ (net ir tai, ko niekad nebuvo), autorius koncentruoja mūsų dėmesį ties „W“ raide, kuri simbolizuoja polonofobams visišką „lietuvių kalbos, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės“ krachą.
Nors iki pat 1919 metų per visą istoriją tarp Lietuvos ir Lenkijos niekad nebuvo jokių ginkluotų susidūrimų, ponas Česlovas „informuoja“ Lietuvos žmones, kad „lenkai stengėsi įsitvirtinti (...) netgi Žemaitijoje, kur juos viliojo išėjimas prie jūros, dar priklausęs prūsams“ (?). Juk ne visi yra istorikai – gal kas ir patikės tokiais pramanais, kaip ir tuo, kad pirmasis ATR padalinimas įvyko ne 1772, o 1783 metais... Rašliavos „moksliškumui“ sustiprinti su reikalu ir be reikalo yra minimos kaip žinomos (Jono Jablonskio, Adolfo Šapokos, Halinos Turskos, Zigmo Zinkevičiaus – beje, nei vienas iš jų niekad nebuvo nei politologas, nei etninių konfliktų prevencijos specialistas), taip ir nelabai (Stasio Bartulio) pavardės; privelta straipsnyje ir daugiau istorijos faktų, kurie, tiesą kalbant, nieko neparodo ir nieko neįrodo – juk svarbiausia, kad į antradienio mitingą ateiti pasiruošę žmonės būtų kuo daugiau sudirgę. Apie tai labai gerai parašė Delfio.lt komentatorius vardu Julius:
„Iškauskas - patyręs propagandistas ir puikiai žino, kad lenkai tik primena apie pažadus įvykdyti teisingus ir realiai įvykdomus reikalavimus. Jis kursto kovingą antilenkišką pseudopatriotizmą. Juk susiklosčius aplinkybėms ir pairus viešajai tvarkai, suktais propagandos triukais apkvailinti žmonės nulėks "atsiteisti už amžinąsias skriaudas", tai yra veršis į kaimynų lenkų butus plėšti jau ne lentelių bei turto, o prievartauti ir žudyti. Lygiai taip "vardan tos Lietuvos" naivus jaunimas buvo nuteiktas prieš žydus, ir 1941 m. birželio pabaigoje nulėkė būriais plėšti ir žudyti savo kaimynų, prievartauti klasiokių. Darė tai, įsitikinęs savo teisumu ir nebaudžiamumu, palikdamas po savęs kraujo klanus ir sunaikintas miestų ir miestelių bendruomenes. Jei ana Lietuva neišvengė tos "tamsybės valandos" tada, jei to neišvengė Ruanda ir nepalyginamai kultūringesnė Bosnija, kas garantuos, kad Lietuva išvengs to dabar? Iškauskui kas – jis senas propagandistas, kuriam nei baisu, nei gėda „patriotiškai“ provokuoti aistringus, bet naivius jaunuolius ir nuteikinėti juos prieš savo bendrapiliečius lenkus, prieš septynis gyventojų procentus sudarančią mažumą, skleisti nepasitikėjimą ir įtarumą jų atžvilgiu. Iškauskui kas – jis plėšti neis, ir žudyti jis nežudys, tai padarys kiti - dabar jo kvailinami jaunuoliai, kurie... patys atsakys už tai teisme. Dieve, kiek kartų tai jau pasikartojo... O patyręs propagandistas rašys tada naujus tekstus apie tų jaunuolių nežmoniškus nusikaltimus Lietuvai ir žmoniškumui, ir reikalaus jiems griežtos bausmės...“
Visiškai pritardamas gerbiamam komentatoriui, priminsiu dar skaitytojams įdomų Č.Iškausko biografijos faktą, kurio jis kažkodėl nemini savo internetiniame dienoraštyje http://www.iskauskas.lt – ten jis rašo tik apie tai, kaip tie patys „prieškonstituciniai“ kairieji išprašė jį 1993 metais iš LRT. Bet kur kas įdomiau yra tai, kad iškart po Vilniaus Universiteto baigimo brežneviniais 1976 metais jis buvo priimtas į LSSR radiją ir televiziją (tuo metu - ideologinio fronto forpostą) politikos komentatoriumi, o po kurio laiko – ir politikos apžvalgininku.
Turbūt irgi kariavo ten savo mažus karus...
