Elzbieta ir Viera, motina ir dukra, stovi savo sode ir žvelgia žemyn į čigonų vaikus, triukšmingai besivažinėjančius rogutėmis paskutiniame žiemos sniege. Tiesa, motiną su dukra nuo čigoniukų skiria siena – nauja, betoninė, 150 metrų ilgio ir 2,2 metrų aukščio tvora, už kurios stovi sukežusios čigonų lūšnos. Toks vaizdas yra rytinėje Slovakijos dalyje esančiame Ostrovanio kaime.
„Man jie nelabai rūpi“ – apie čigonų kaimynystę kalba Viera.
„Mes juos iš tikro toleruojame ganėtinai gerai, turint omenyje tai, kad jie savo namus pasistatė ant žemės, kuri jiems nepriklauso. Tačiau savo santykiuose su jais aš turiu vieną taisyklę: nedaryk nieko kitam, ko nenorėtum, kad tau padarytų“ – teigia Viera.
Ji kalba apie vaisių, daržovių ir net metalinių tvoros virbų vagystes, dėl kurių didžioji dauguma kaimo gyventojų kaltina čigonus. Skundais vietiniai slovakai valdžią atakavo jau kelis metus ir tik dabar buvo rasta 13 tūkst. eurų sienai, padalinusiai kaimą, pastatyti.
Siena, kuri atskiria mažumą nuo daugumos, jau susilaukė įvairiausių palyginimų. Daugelis primena, kad panaši siena, atskyrusi čigonus nuo kitų gyventojų, iškilo ir Čekijos Usčio miestelyje. Be to, Ostrovanio barjeras jau lyginamas su Izraelio pastatytu barjeru ar net Berlyno siena.
Tiesa, Ostrovanio siena išskirtinė yra tuo, kad čigonai kaime sudaro du trečdalius gyventojų, t.y. absoliučią daugumą.
„Siena nereiškia čigonų segregacijos. Ji neriboja jų galimybės naudotis pagrindiniais keliais ar paslaugomis. Vienintelė kritika, kurią esu pasirengęs priimti, yra ta, kad viešieji pinigai buvo panaudoti privačios nuosavybės apsaugai. Tačiau viešieji pinigai taip pat yra leidžiami ir čigonams padėti. Vieną dieną mes padedame vieniems žmonėms, kitą dieną kitiems“ – teigia Ostrovanio meras Cyrilas Revakas.
Kalbant apie čigonų gyvenamą kaimo dalį, Petros Kalejo lūšna yra arčiausiai minėtos sienos.
„Vieną rytą mes nubudome ir tiesiog pamatėme, kad siena pradėta statyti. Kodėl jie negalėjo panaudoti šių pinigų padoriems būstams pastatyti?“ – klausia P. Kalejo.
Jo lūšna iš išorės atrodo tarsi parodos iš kaimo istorijos muziejaus eksponatas. Lentas kartu laiko tik molis, lūšnoje nėra nei durų, nei langų, o įėjimą dengia tik paprastas užtiesalas.
Viduje be Petro dar gyvena jo jauna žmona ir dukrelė. Tirpstančio sniego lašai nuolatos tekši ant grindų pro skyles savadarbiame stoge. Tiesa, Petras džiaugiasi turįs televizorių.
Kai BBC žurnalistai pirmą kartą sutiko Petrą, jis kapojo malkas privačiame miške, kurio dar neapjuosė jokia tvora. Jo šeima gyvena iš per mėnesį gaunamų 170 eurų. Šiuos pinigus už naujagimę gauna Petro žmoną.
21 metų P. Kaleja laukia, kada pagerės orai ir jis galės vykti į Bratislavą ieškotis darbo. Jis norėtų tiesti vamzdžius. Galbūt tada jo gyvenimas pagerės.
