Slovakijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Dušanas Krištofikas P. Višinskio bibliotekos galerijoje atidarė parodą „Aksominė revoliucija: Slovakija po 1989-tųjų“. Ambasadorius, pasakodamas apie savo šalį, leido įsitikinti, kad Slovakija išgyveno ne tik aksominę revoliuciją, bet ir aksominę krizę.
Ką per 20 metų nuveikė slovakai
D. Krištofikas susirinkusiuosius į parodos atidarymą trumpai supažindino su savo šalies keliu, atgavus nepriklausomybę.
Lapkričio 17 dieną Slovakija minėjo savo 21-ąsias metines nuo to laiko, kai į tuometinę Čekoslovakiją įžengė aksominė revoliucija. Pirmieji laisvi rinkimai atvėrė kelią į demokratiją, tad netrukus (1990–1991 metais) imta svarstyti, kaip žiūrėti į čekų ir slovakų buvimą vienoje valstybėje.
1992 metais abiejų šalių politikai taikiai sutarė gražiuoju atskirti šias dvi valstybes. Taip, anot pono D. Krištofiko, „aksominė revoliucija perėjo į aksomines skyrybas“.
Nors sunkumų būta, 1998-tųjų rinkimai parodė, kad dauguma slovakų nori prisijungti prie Vakarų bloko, netrukus šalis tapo ir NATO, ir ES nare.
2003 metais Slovakijoje įvesta vieninga 19 procentų mokesčių politika, dėl kurios šalis pritraukė daug investuotojų. Slovakija dabar Europą aprūpina „Samsung“ ir „Sony“ LSD televizoriais. Čia gaminami „Volkswagen“ , Audi Q7, Peugeot, Citroen, KIA automobiliai. Statistika skelbia, kad kasmet Slovakijoje pagaminama apie milijoną automobilių ir apie 11 milijonų televizorių.
Slovakija ėmė veržtis į priekį iki 2008–2009 metų krizės, kuri, ambasadoriaus teigimu, šalį palietė ne taip giliai, kaip kitas kaimynines valstybes.
2009 metais Slovakijos BVP krito 5 procentais, šiemet jau nusimato 4, kitąmet – 3,5 procento (tai vienas didžiausių rodiklių ES šalyse) augimas.
Nuo 2009 metų šalyje įvestas euras. Prieš jungiantis į euro zoną, šį sprendimą palaikė 70 procentų žmonių, eurą įvedus – 80 procentų, taigi, tvirtino ambasadorius, žmonės euru yra patenkinti.
Oficialiais duomenimis, 2007-aisiais Slovakiją aplankė 25 tūkstančiai turistų iš Lietuvos, realiai, manoma, per 30 tūkstančių. 2009 metais šis skaičius nukrito perpus, tačiau nuo šių metų pradžios vėl ėmė augti.
Vidutinis atlyginimas, ambasadoriaus teigimu, Slovakijoje yra 820 eurų, minimalus – 300 eurų, vidutinė pensija – kiek mažesnė nei 300 eurų.
Aksominė krizė
Interviu „Šiaulių kraštui“ Slovakijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius D. Krištofikas sakė, kad Slovakijoje nuosmukis buvo 2008– 2009 metais, kai krito BVP:
– Tačiau mes neturėjome jokių problemų su bankais, o šiemet BVP jau kyla. Tiesa, išaugo nedarbas, tačiau tik kokiais 3– 4 procentais. Prasidėjus krizei, žmonių perkamoji galia nustojo augusi, tačiau, priešingai negu Lietuvoje, nekrito, o pasiliko tame pačiame lygyje. Krizės pasekmės Slovakijoje ne tokios rimtos, kaip Lietuvoje. Užtat ir žmonių nuotaikos kitos.
– Ar nėra emigracijos problemos?
– Stebiu, kaip žmonės iš Lietuvos masiškai išvažiuoja į Airiją ar Didžiąją Britaniją, kuriose irgi yra daug slovakų. Tačiau, priešingai, negu lietuviai, iš ten slovakai jau grįžta (žinoma, ne visi), o nauji nebeišvažiuoja.
– Mūsų šalys ir istoriškai, ir geografiškai yra netoli viena kitos. Kodėl, jūsų manymu, Slovakija ir, tarkim, Lenkija, išvengė gilios krizės, kai tuo tarpu Baltijos šalys smigo į duobę?
– Pas mus nebuvo išpūstas nekilnojamojo turto burbulas. Šalies ekonomika tik maža dalimi (vos 10– 15 procentų) augo dėl nekilnojamojo turto rinkos, likusius 80 procentų sudarė mašinų, elektrotechnikos, chemijos pramonė. Žinoma, nekilnojamasis turtas krizės metu pigo ir Slovakijoje, tačiau ne daugiau 10– 12 procentų, mat jos ir iki krizės augo protingai – pastoviai po 3– 5 procentus kasmet.
Kodėl taip buvo? Manau, mes norėjome atitikti Mastrichto kriterijus, todėl mūsų Vyriausybė 2006– 2008 metais darė viską, kad išlaikytų infliaciją ne aukštesnę nei 3 procentus.
– Kaip eiliniai slovakai žiūri į savo valdžią: Vyriausybę, parlamentą?
– Turint omenyje, kad birželio mėnesį rinkimuose dalyvavo 63 procentai gyventojų – pakankamai aktyviai. Beje, nors iki tol buvusi socialistų Vyriausybė labai daug pinigų leido socialinėms žmonių garantijoms, pašalpoms, tauta per rinkimus parodė nepasitikėjimą šia Vyriausybe ir išsirinko centristus. Tautai atrodė, kad socialistai švaisto per daug pinigų (tos Vyriausybės dėka biudžeto deficitas 2010 metais išaugo beveik 8 procentais), tad tauta pareiškė nenorinti eiti tuo pačiu keliu, kaip Graikija. Kairiosios partijos žadėjo taupyti, ir žmonės su tuo sutiko.
– Ar jūs, slovakai, save lyginate su Čekija, kaip kad mes matuojamės marškinius pagal Baltijos šalis?
– Visada, ir ne tik su ja. Mes stengiamės lygintis V ketvertuko – Vyšegrado sandraugos, kurią sudaro Vengrija, Čekija, Lenkija ir Slovakija, rėmuose.
– Ir kaip Slovakija atrodo šiame klube?
– Po to, kai 1992 metais mes išsiskyrėme su čekais, iki kokių 2006– 2007 metų visada žiūrėjome į juos, kaip į vyresniuosius brolius, o jie į mus, kaip į jaunesniuosius, kuriems reikia padėti.
Nuo 2006-tųjų, kai mes, ačiū Dievui, įvykdėme visas reikalingas reformas – ir sveikatos, ir švietimo, ir pensijų (tą jums, lietuviams, dar teks padaryti) – čekai atvirai ėmė kalbėti, kad mes esame jiems pavyzdžiu.
Žinoma, tai buvo skausminga. Ir Vyriausybė, vykdžiusi tas reformas 2002– 2006 metais, neišsilaikė.
– Kaip jūs pertvarkėte sveikatos sistemą?
– Pirmiausia, mes įkūrėme keturias sveikatos draudimo kompanijas (dvi privačias ir dvi valstybines), kurios iš ligoninių perka paslaugas, o žmonės gali rinktis. Prasidėjo ligoninių konkurencija dėl ligonių, kaip ir bet kurioje laisvoje rinkoje.
– O švietimo reforma? Ar aukštais mokslas Slovakijoje taip pat mokamas?
– Pas mus aukštasis mokslas kol kas yra nemokamas, išskyrus atvejus, jei norite įsigyti antrąjį aukštąjį išsilavinimą ar mokytis neakivaizdžiai.
– Tai kokia pagrindinė Slovakijos problema?
– Kol kas – nedarbas, kuris siekia 14 procentų. Tai mūsų šaliai daug, nes Slovakijoje po 1993-ųjų niekada nedarbas neviršijo 10 procentų ribos. Nors dabar mūsų šalyje ekonomika auga pakankamai sparčiais tempais, nedarbas mažėja labai lėtai. Krizė privertė įmones didinti produktyvumą, ir tai buvo vienas iš pozityvių krizės padarinių.
Nijolė KOSKIENĖ
