Akvilė Kavaliauskaitė, LRT televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Nyderlandai. Roterdamas. Malvina šiame mieste – vos keletas dienų. Ką tik išsikrovė lagaminą ir įsikūrė nedideliame kambarėlyje. Mergina ir pati jau sunkiai suskaičiuoja, kelintą kartą gyvenimą pradės iš naujo – nepažįstamame mieste, su šiek tiek santaupų ir viltimi, kad šįkart pasiseks. Tiesa, kaip prisipažįsta „Emigrantams“, labiausiai ji norėtų gyventi visai ne Olandijoje, o Lietuvoje. Tačiau po keleto bandymų įsitvirtinti gimtinėje jai nusviro rankos. Malvina sako, kad į Lietuvą nebegrįš niekada.
„Lietuvoje visiškai nesisekė susirasti darbo, labai daug kas kreipė dėmesį į tai, kad aš ilgą laiką gyvenau užsienyje. Niekas rimtai nežiūri į tai, kad grįžti į Lietuvą ir bandai kabintis čia į gyvenimą, nori susirasti darbą. Gaudavau tokį atsakymą: tu Lietuvoje nežadi pasilikti ilgam. Visą laiką toks atsimušimas į sieną... Po kurio laiko pagalvojau: kodėl man tada Lietuvoje reikia būti, jeigu manęs čia nereikia, nereikia ir man čia būti. Aš išvažiavau“, – nusivylimo neslepia Malvina.
Emigrantė, kuri yra baigusi tarptautinio verslo studijas, tikėjosi daugiau. Na, bent jau kvalifikuoto darbo tėvynėje. O štai dabar ji – vėl svetimoje šalyje. Ir kol kas – be darbo. Tačiau būdama situacijoje, kurioje ne vienas pultų į paniką, Malvina visiškai nesijaudina. Emigracija mane užgrūdino, tikina mergina.
Prie darbo sąlygų skerdykloje neprisitaikė
Iš pradžių laimę Malvina bandė Norvegijoje. Tada grįžo į gimtinę, tikėjosi įsidarbinti pagal specialybę. Supratusi, kad nepasisekė, kreipėsi į agentūrą Klaipėdoje, siunčiančią lietuvius dirbti nekvalifikuotų darbų Olandijoje. Malvina išvažiavo į Apuldorną, kur dirbo skerdykloje. „Tai buvo turbūt vienas baisiausių darbų, kuriuos man yra tekę užsienyje dirbti“, – kalbėdamasi su „Emigrantų“ žurnaliste teigia Malvina.
Iš trijų mėnesių, kuriuos praleido skerdykloje, Malvinos galvoje liko vien tik niūrūs prisiminimai: „Mano rytas prasidėdavo 5 valandą. Ateini į darbą – +3 laipsniai, visiškas šaldytuvas. Ten yra tokios lentynos, į jas reikia dėti mėsą – tai yra vakuume supakuota mėsa su krauju. Baisu.“
Tik pora laipsnių virš nulio. Tokioje temperatūroje dienas leidžia skerdyklų darbuotojai. Malviną visą tą laiką kamavo sąnarių skausmas. „Ypač pirštų, nes dirbi rankomis, su peiliais. Niekaip nepripratau: nuolat šaltis, sąnarių skausmas. Išeini per pertrauką, veidas dega. Mano oda ir taip linkusi rausti. Aš išeidavau, mano nosis raudona, žandai raudoni, šaltis krečia“, – prisimena Malvina.
Pasak merginos, kaip skerdyklai, sąlygos buvo normalios, bet jai jos netiko. Po septynių valandų darbo grįžusi namo Malvina nebenorėdavo nieko.
„Sėdėdavau ant sofos ir žiūrėdavau į vieną tašką. Turėjau nerealius kaimynus, mano kambariokai tikrai buvo nerealūs žmonės. Vis žiūrėdavo į mane ir sakydavo: ei, ar su ja viskas gerai, kas vyksta? O aš sėdžiu, žiūriu į vieną tašką ir galvoju: ką aš čia darau, kodėl?“ – pasakoja emigrantė.
Malvina žinojo – visi čia atvažiavo užsidirbti pinigų. Tačiau atlyginimas jos nedžiugino. Per mėnesį mergina uždirbdavo 600 eurų – maždaug 2 tūkst. litų. Brangioje Olandijoje tai tikrai nėra daug. Atskaičiavus nuomą ir kitus mokesčius, nieko gero nebelikdavo: „600 eurų gauni ir jų neužtenka. Du išėjimai į klubą ir praktiškai pusės atlyginimo nebėra. Tu dirbi ne tam, kad sėdėtum, spaustum [pinigus] ir nieko sau neleistum. Jaunam žmogui norisi kažkur išeiti, kažką nusipirkti. Ir galvoji po to: tai kam dirbti, jeigu paskui nieko neturi“.
Malvina nebenorėjo dirbti ne tik toje skerdykloje, bet ir Olandijoje apskritai. Tada ji visai netikėtai gavo darbą gimtojoje Klaipėdoje – restorane, organizuojančiame banketus. Anksčiau ten padavėja dirbusiai merginai paskambino ir pasiūlė geresnes administratorės pareigas. Malvina labai apsidžiaugė: „Pagaliau kažkas, ką aš galiu daryti“. Jauna moteris net neabejojo: grįš į Lietuvą, įsitvirtins ir gyvenimas tik gerės. Deja, realybė neatitiko lūkesčių. Išsvajotas darbas jai visiškai nepatiko.
„Mane nervino. Mano viršininkė, jei turėdavo labai svarbų renginį, visą laiką rėkdavo“, – prisimena Malvina. Todėl, pasak merginos, visi darbuotojai kentė nuolatinę įtampą.
„Apie kokią darbo kokybę mes galime šnekėti? Jos nėra. Tvyrant įtampai žmogus negali dirbti. Aš pasakiau, kad nenoriu ateiti į darbą visą laiką jausdama įtampą, kad kažkas kažko nepadarė, kažkas kažką padarė, bet nenori prisiimti atsakomybės.
Aš buvau administratorė, man reikėjo prisiimti atsakomybę už tuos žmones. Bet nė vienas nenorėjo prisipažinti: taip, aš taip padariau, mes visi klystam. Aš pasakiau, kad man to irgi nereikia. Ir aš vėl atvažiavau į Olandiją“, – pasakoja Malvina.
Namelį norėjosi padegti
Po trijų mėnesių administratorės pareigose Malvina suprato daugiau niekada nenorinti dirbti Lietuvoje. Per daug sykių ji ten nusivylė, per ilgai bandė ir negavo, ko nusipelniusi.
„Išvažiavau į užsienį, kai man buvo 20 metų. Šiuo metu man yra 28-eri ir per tą laiką, kol manęs nebuvo, niekas nepasikeitė. Mano karta, jauni suaugę žmonės, nieko nekeičia, nenori nieko keisti, tas pats verkimas, tas pats negatyvas, kaip yra blogai gyventi, bet niekas nieko nekeičia“, – sako emigrantė.
Lagaminus į Olandiją Malvina susikrovė greitai. Juk jau įprato kas keletą mėnesių kraustytis gyventi vis kitur. Dar būdama Lietuvoje ji susirado darbą žuvies fabrike. Vėl tikėjosi geresnio gyvenimo, o išėjo taip, kad dabar vėl ieško darbo.
„Per 12 valandų truputį pasikeitė darbo pasiūlymas. Jeigu man prieš tai šnekėjo, kad norėtų mane priimti į žuvies fabriką, tai po 12 valandų pasiūlė dirbti su drabužiais. [Sandėlyje] surinkinėti užsakymus. Kodėl gi ne? Darbas yra darbas. Aš atvažiavau“, – „Emigrantams“ pasakoja Malvina.
Lėktuvo važiuoklei palietus Olandijos žemę, vienas po kito pasipylė nesklandumai. Pamačiusi patalpas, kur ją ketino apgyvendinti darbdaviai, Malvina išsižiojo.
„Net nemoku apibūdinti, karavano tipo namelis, absoliučiai niekas netvarkyta. Apgriuvęs, atrodė baisiai. Pamačiau vaikinuką namelio viduje – jis bandė kažką tvarkytis. Sakau: žinai, būtų paprasčiau viską padegti, apipilti benzinu ir tiesiog padegti. Kaip taip galima gyventi? Atvažiavo vadybininkė firmos, kurioje dirbu, ir sako: tu gyvenk, čia viskas normaliai“, – piktinasi Malvina.
Pašnekovė savo akimis negalėjo patikėti, kad tokiomis sąlygomis žmonės iš tiesų gyvena: „Sienos apipelijusios, kažkokios skylės sienose [...] Atrodė kraupiai, realiai ten negalima gyventi. Bet galvoju: gerai, jie sakė, kad perkraustys į kitą vietą, viskas gerai, laikinai. Visą laiką taip ir būna – laikinai, kol kas.“
Savaitgalius Malvina leisdavo pas draugus kitame mieste, nes tiesiog negalėdavo būti namuose. Po dviejų savaičių darbdaviai pagaliau išpildė savo pažadą – merginą perkėlė į kitą kambarį. Vėlgi – su staigmenomis. „Persikrausčiau į kitą vietą, viskas ten gerai. Bet grįžtu vieną dieną namo ir žiūriu, kad durys atrakintos.
Atidarau, sėdi dvi moterys, bulgarės, ir sako, kad su manim gyvens. Man šokas. Pirmi žodžiai tikrai buvo ne „laba diena“ ar „sveikos atvykusios“, o keiksmažodžiai. Ne joms, o apskritai pačiai situacijai. Skambinu vadybininkei ir klausiu, kas per velnias, ar negalėjai man paskambinti, kad ateina žmonės gyventi“, – pasakoja Malvina.
Sandėlyje mergina uždirbdavo 200 eurų per savaitę – apie 700 litų. Iš atlyginimo darbdaviai atskaičiuodavo mokestį už gyvenamąją vietą, taip pat – už kelionę į darbą, kuris buvo už 45 km.
Malvina sumanė apsigyventi arčiau darbo, išsinuomoti kambarį, tačiau tai pasakiusi viršininkui sulaukė netikėto ir itin nemalonaus atsakymo.
„[Jis pasakė, kad] nėra įsitikinęs, jog turėsiu darbą, jeigu išsikraustysiu. [...] Tiesaus atsakymo, kodėl aš negaliu išsikraustyti iš tos gyvenamosios vietos, taip ir negavau. Manau, jiems patogu laikyti žmones toje vietoje, kur mes gyvenome.
Interneto ryšio nėra, artimiausia civilizacija turbūt už 20 km. Tai buvo absoliuti izoliacija. Nori nueiti iki miestelio, net ne miestelis ten, o bažnytkaimis – 8 km. Autobusai nevažiuoja, traukinių nėra, nieko nėra. Taip izoliuoti žmonės pradeda po truputį depresuoti, nuleidžia galvas, jiems daugiau nieko nereikia“, – mano Malvina.
Dukart atleido po laisvadienio
Dabar sandėlyje Malvina jau nebedirba. Nebegyvena ir namelyje su bulgarėmis. Po keleto nemalonių incidentų mergina iš Lietuvos atsidūrė kone gatvėje.
„Pasiprašiau laisvo pirmadienio ir [atėjus po jo] man pasakė, kad galiu nebeeiti į darbą. Skambinu vadybininkei ir klausiu, kas per velnias. Sako, kad šnekėčiau su firmos, kurioje dirbu, savininku. Skambinu jam, klausiu, kodėl. Sako, jog dėl to, kad neatėjau į darbą. Bet aš pasakiau, kad manęs nebus pirmadienį, visiems pasakiau. Viskas buvo sutarta, viskas, bent jau man atrodė, yra gerai, ir bam – laisva“, – pasakoja emigrantė.
Malvinai buvo suteiktas antras šansas – ta pati įmonė pasiūlė darbą žuvies fabrike, ten, kur iš tiesų ji ir važiavo. Mergina pagalvojo, kad blogiau jau nebus, ir pasiūlymą priėmė: „Ateinu dirbti į žuvies fabriką. Fabrikas didelis, žmonių daug, labai skirtingų tautybių, daugiausia jaunimas. Visi susiraukė, niekas nenori šnekėtis. Visi į tave žiūri kaip į nacionalinį priešą“.
Naujasis darbas lietuvei nepasirodė sunkus ir netgi patiko. Tik gaila, kad dirbti ten teko vos septynias dienas. „Žuvis supakuota vakuume, dedi į dėžutes. Labai švarus darbas, šilta, malonu, muzika groja, fantastika. Ir pasikartojo situacija, [kuri buvo sandėlyje], kai vėl paprašiau laisvos dienos. Man nepasakė „ne“, bet ateinu antradienį į darbą ir mano olandas viršininkas sako, kad manęs nelaukė, kad atvažiuoja dirbti naujas žmogus. Sako, kad parašė vadybininkė, jog nebeateisiu į darbą. Aš net nutirpau“, – prisimena Malvina.
Ji ekspresyviai pasakoja, kaip puolė skambinti lietuvei vadybininkei, kaip bandė aiškintis. Deja, jokio paaiškinimo taip ir negavo: „Aš sakau: kas per velnias, kodėl tu man nieko nepasakei? [Ji:] na, matai, tu pirmadieniais dirbti negali. Sakau: kaip negaliu dirbti, tu pati žinai situaciją, man buvo blogai, aš tau visą situaciją [paaiškinau]. [Ji:] man atrodo, tu man meluoji...“
Anot pašnekovės, vadybininkė į jokias kalbas nesileido. O tada atvažiavo viršininkas olandas į namus, kuriuose mergina gyveno, ir paklausė, kada ji išsikels.
24 valandos – tiek Malvina turėjo laiko susirasti naują gyvenamąją vietą. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Laikas bėgo labai greitai. Interneto savo kambaryje Malvina neturėjo. Liko vienintelis išsigelbėjimas – telefono skambučiai visiems, kas tik galėtų padėti.
Vienas pažįstamas pasiūlė atvažiuoti pas jį: „Pasiėmiau savo kuprinę, savo juodą „tašelę“, lagaminą palikau tame karavane... Jis vis dar ten, niekaip neprisiruošiu nuvažiuoti.“
Malvina dėkinga savo draugams Roterdame. Sako, kad jei ne jie, jos čia nebūtų. Mergina, kalbėdamasi su „Emigrantais“, neslepia, kad, tą pačią dieną netekusi ir darbo, ir gyvenamosios vietos, gailiai verkė. O štai dabar – vėl šypsosi ir bando viską pradėti iš naujo.
„Kad ir kaip atrodytų ta situacija beviltiška, nėra taip blogai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesiog yra pikta. Pikta dėl to, kad lietuvis lietuviui užsienyje yra vilkas, taip neturėtų būti“, – įsitikinusi emigrantė.
Darbą tikisi susirasti per mėnesį
Malvina nemanė, kad puikų įvaizdį turinčioje Olandijoje jai šitaip nepasiseks. Labiausiai pikta buvo dėl to, kad darbdaviai į ją nekreipė jokio dėmesio: „Informacijos negauni jokios, tau nepasako, kodėl tave atleidžia. Jeigu atleidžia iš darbo, tu privalai išsikraustyti iš gyvenamosios vietos iš karto. Niekam neįdomu, kur, ką tu darysi, kaip tu gyvensi.“
Darbuotojai sandėlyje ir žuvies fabrike keisdavosi kone kas tris dienas. Dar vieni nespėdavo išsikraustyti, o jau atvažiuodavo kiti.
„Likusieji, kurie dirba, būdavo išgąsdinti visos tos kintančios situacijos, tad jie to darbo laikydavosi kaip šuo kaulo. Tai buvo tikrai baisu, nes pamatai, kad žmonės bijo netgi žodį pasakyti. Jau nešnekant apie tai, kad kai kurie darbuotojai netgi negaudavo normalių atlyginimų. Bet visi tiktai bambėdavo už akių, niekas nieko nesakydavo viršininkui tiesiai šviesiai į veidą. Bijodavo prarasti darbo vietą“, – tvirtina Malvina.
Tai, ką kiti nutylėdavo, Malvina sakydavo tiesiai į akis. Taigi nieko nuostabaus, kad darbdaviams tai nepatiko. Bet darbo praradimas Malvinai – ne pats baisiausias įvykis. Ji įsitikinusi, kad įsidarbinti Olandijoje – lengva. Jai užteks tik truputį pasistengti ir vėl gaus nekvalifikuoto darbo vietą.
„Planas? Nėra plano. Aš tiesiog ieškausi darbo, nes pragyvenimo šaltinis reikalingas bet kokiu atveju. Ir nežinau... Mėgautis gyvenimu, pakeliauti po šitą šalį, susipažinti su žmonėmis. Tai nėra planas, tai yra tikslas. Noriu pažinti šitos šalies kultūrą, man tai yra tikrai labai įdomu. O visa kita... Planas gal paskui atsiras“, – svarsto Malvina.
Nors pastaraisiais metais Malvinai ir nesiseka taip, kaip norėtųsi, apie ateitį ji kalba optimistiškai. Galvoti pozityviai ji skatina ir kitus, mėgstančius pasiskųsti: „[Santaupų] užteks tik trumpam – mėnesiui, ne daugiau. Manau, kad per mėnesį, jei susikoncentruoji ties darbo paieškomis, tikrai gali jį susirasti. Darbo yra, juolab kad šiuo atveju esu nekvalifikuotas darbuotojas. Yra tokių darbų, ir jų yra labai daug. Tiktai norėk, eik ir dirbk.“
„Emigrantai“ transliuojami antradieniais, 18.50 val., per LRT televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.
