Kur jis paplitęs Alytuje, domėjosi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos lektorius, biomedicinos mokslų daktaras Žydrūnas Preikša ir miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus specialistai.
Stebima prie Alytaus piliakalnio
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija atlieka Alytaus miesto savivaldybės aplinkos monitoringą.
Monitoringo programa susideda iš atskirų tarpusavyje susijusių dalių. Pagrindinės dalys skirtos svarbiausių aplinkos komponentų stebėjimams. Atsižvelgiant į esamą situaciją Alytaus miesto savivaldybėje, Alytaus miesto savivaldybės aplinkos monitoringo programoje 2023–2028 m. numatoma tokių aplinkos komponentų stebėsena: aplinkos oro; dirvožemio; gyvosios gamtos.
Aplinkosaugininkai nuo 2017 m. atlieka invazinių moliuskų monitoringą. Alytaus mieste atliekami ispaninio ariono stebėjimai. Apklausus gyventojus paaiškėjo, kad atskirais metais jų gausiai stebima Alytaus piliakalnio apylinkėse. 2023 m. klimatiniu požiūriu buvo nepalankūs ispaniniam arionui, todėl jų gausa buvo ypač nedidelė – buvo stebima tik pavieniai šliužai ir gyventojams didelio nuostolio jie nepadarė. Kitose vietose šių invazinių šliužų nebuvo aptikta.
Šiais metais jų sutinkama daugiau nei pernai, tačiau taip pat nėra jiems ypač palankūs metai. Ilgais sausringais laikotarpiais šliužai mažiau judrūs, gali išdžiūti sudėti kiaušiniai ir taip sumažėti populiacijos prieaugis.
Jų gausa gali labai svyruoti ir paties miesto teritorijoje: atviresnėse, saulės gerai įšildomose vietose jų gali visai nesutikti, o ten, kur daugiau medžių, krūmų, ilgiau išlieka drėgnesnis mikroklimatas ir šliužams susidaro palankesnės sąlygos.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymą, į invazinių rūšių sąrašą iš viso yra įtrauktos 35 augalų ir gyvūnų rūšys. Viena jų, itin sparčiai plintanti Lietuvoje – ispaninis arionas (lot. Arion vulgaris), kuri įtraukta į 100 didžiausią nerimą keliančių rūšių Europoje, sąrašą.
Kas tas ispaninis arionas?
„Ispaninis arionas natūraliai paplitęs Ispanijoje ir Prancūzijoje. O dabar faktiškai išplito po visą pasaulį, šie šliužai sutinkami net Kanadoje, Armėnijoje. Lietuvoje ispaniniai arionai atsirado 2008-aisiais. Kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Latvijoje, irgi tas pačiais metais, Suomijoje – anksčiau“, – pasakojo dr. Ž. Preikša.
Rūšies plitimą už gimtojo arealo ribų lėmė žmonių veikla – suaugėliai, jaunikliai ar kiaušiniai pervežami kartu su dirvožemiu, kompostu, augalais ir jų produktais.
Į Lietuvą, mokslininko teigimu, ispaninis arionas pateko daugiausia su gėlėmis iš Olandijos, šioje šalyje šliužai išplito prieš 50–60 metų.
Ir papasakojo neseną atvejį, kai iš kolegės kitai kolegei padovanotos gėlės vazonėlio išlindo šliužas. Dovaną teko sudeginti, nes priešingu atveju galėjo būti užkrėstas visas sklypas.
Ispaninis arionas – stambus šliužas. Jis gyvena tik metus. „Svarbu tai, kad jie yra hermafroditai (individas, kuriame vystosi ir vyriškos, ir moteriškos lytinės ląstelės), patys save apvaisina. Ispaninio ariono dėtį sudaro apie 200 kiaušinėlių, kurie padedami į gleivingą apvalkalą tarp drėgnų žolių, ant žemės, po augalais, lapais ar lentų krūvomis.
Deda du kartus per metus, taigi vienas individas gali padėti iki 400 kiaušinėlių. Jie, priklausomai nuo aplinkos temperatūros, vystosi nuo 3 iki 5 savaičių“, – paaiškino dr. Ž. Preikša.
Ispaninis arionas yra vienas svarbiausių kenkėjų, su kuriuo susiduria daržininkai. Šie šliužai maitinasi įvairiomis daržovėmis (ypač kopūstų, salotų, agurkų ar cukinijų įvairiomis dalimis), daržovių sodinukais, pasėliais, dekoratyviaisiais augalais ar braškėmis. Dėl didelio ispaninio ariono gausumo kai kuriose šalyse sunaikinama didžioji derliaus dalis.
Šliužų poveikis itin stipriai pasireiškia daigams ir sėjinukams. Ispaninis arionas yra neišrankus, mitybos spektras itin platus, todėl gali sunaikinti ne tik derlių, bet ir daryti ženklų neigiamą poveikį vietiniams augalams.
Kaip kovoti su invaziniais kenkėjais?
Atsakymas galėtų būti trumpas – nesudaryti sąlygų jiems gyventi!
Siekiant tinkamai kovoti su šliužais, tą reikėtų pradėti daryti vos ištirpus sniegui ir tęsti iki pat pirmojo snygio rudenį. Aplinkai palankesnis ir saugesnis būdas yra fizinis šliužų rinkimas ir utilizavimas ankstų rytą ar vakare, ypač po lietaus. Jų naikinimas, randant bent vieną gyvį, turi būti nepertraukiamas procesas.
Būtina rinkti ir jų kiaušinėlius bei juos sutrinti. Tam labai tinkamas metas – kovo pabaiga, balandžio pradžia.
Kitas būdas – surinkus šliužus į kibirą užpilti druska, jie ištirps.
Taip pat rekomenduojama naudoti įkasamas gaudykles su jauku (tinka rūgstantys produktai – alus, gira, vynas).
„Rinkdami šliužus neleidžiame jiems daugintis – padėti kelių šimtų kiaušinių. Bet pagrindinis dalykas – turime siekti, kad būtų tvarka, kad nebūtų apleistų plotų. Dažnai žmonės surenka žaliąsias atliekas iš daržų ar šakas ir lapus ir sumeta miške, sako „ai tai čia supus“. Tokiu atveju ispaninis arionas mums tik padėkoja – „labai gerai padarėte, mes turėsime kur daugintis“. Tokias pat geras sąlygas sudarome ir mesdami atliekas prie savo sklypo tvoros. O kenkėjai dar ir pas kaimynus pasklinda“, – pasakoja VDU lektorius dr. Ž. Preikša.
Ką mokslininkas atsakytų tiems, kurie mano, kad naikinti gyvą padarą nehumaniška: „Ispaninis arionas – ne vietinė rūšis, mes jo, kaip rūšies, nenaikiname, naikiname tik vietinę populiaciją, kuri nebūdinga mūsų kraštui, atsiradusi ne dėl klimato kaitos, o pervežta žmogaus. Ir per 15 metų gana gausiai užėmusi pusę Lietuvos.
Beje, Ispanijoje ispaninis arionas yra apyretis, nes ten sausa, karšta, o pas mus jam labai tinkamos sąlygos. Todėl gal tų sąlygų reikėtų nesudaryti, tada ir nereikės naikinti. Invazinis kenkėjas padaro daug žalos ir mūsų faunai, jis, agresyviai užimdamas terpę, gausiai daugindamasis, išstumia mūsų šliužus.“
Be ispaninio ariono, Lietuvoje aptinkamos ir 6 vietinės arionų rūšys, iš kurių – didysis arionas (lot. Arion ater) įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Nors suaugęs ispaninis arionas nesunkiai atskiriamas nuo daugelio vietinių arionų, painiava gali kilti dėl rudojo ariono, kuris vizualiai labai panašus į invazinį šliužą.
Tiksliai rūšis nustatoma tik pagal vidinę morfologiją. Visgi gamtoje dažniausiai aptinkami tik pavieniai rudojo ariono individai. Tuo tarpu invazinės rūšies, ispaninio ariono individai, būna gausūs.
„Invazines rūšis svarbiausia naikinti pačios pradžios atsiradimo stadijose, kol jos neišplito ir nesudarė didelių populiacijų“, – baigdamas pokalbį pabrėžė dr. Ž. Preikša.
