2007-11-17 vykęs Tėvynės sąjungos tarybos posėdis mums labai svarbus žingsnis. Padaryti sprendimai labai svarbūs. Aš juos įvardinčiau taip: dešiniųjų jėgų vienijimasis įgauna pagreitį ir artėja į rezultatyvų finišą. 2007-11-18 įvyko ir Tautininkų sąjungos tarybos posėdis, jame patvirtintas mūsų susitarimas. Artėjame prie rezultatų. Tikiuosi, kad taip įvykiai vystysis ir jungiantis su krikščionimis demokratais. Tai yra istorinė galimybė – apjungti dešiniąsias jėgas. Svarbu ne tik šiandieninis besijungiančių partijų svoris, bet ir pagarba istorijai, ką visada stengiausi pabrėžti. Ir tautininkai, ir krikščionys demokratai Lietuvos istorijoje yra suvaidinę ypatingą vaidmenį. Mūsų jungimasis yra ne tik šiandieninių dešiniųjų jėgų vienijimasis, bet ir pagarbos Lietuvos istorijai simbolis. Dar svarbiau yra tai, kad šis vienijimasis gali tapti katalizatoriumi žymiai platesnio fronto būrimuisi – tokio fronto, kurį drįsčiau vadinti Neabejingųjų frontu. Šis frontas vienytų nebegalinčius abejingai žiūrėti į tai, kas vyksta Lietuvoje, ir būtų pasiryžęs imtis atsakomybės padėčiai pakeisti.
Toks vienijimasis vyksta labai ryškiai matant šiandienines Lietuvos problemas, kurios per ateinančius metus gali tik gilėti. Keletas tokių problemų, kurioms mes skiriame daug dėmesio.
Dėl "slibino galvų" kovos negalima pamesti strateginių orientyrų
Pastaruoju metu daugiausia dėmesio tenka skirti energetikai. Praėjusią savaitę ryškiai pamatėme slaptuosius planus ir slaptuosius kontrplanus. Prasidėjo nauja kovų stadija, kurią pavadinčiau labai paprastai – "slibino galvos" kovoja tarpusavio propagandinį karą. Viena vertus, matėme V.Andriukaičio viešai pristatytus slaptuosius planus, kaip kovoti su NDX, kuriuos pavarčius susidaro vaizdas, kad jie buvo parengti gana seniai, dar šių metų vasarą. Kita vertus, viename dienraštyje matome nuolatinį informacijos ir propagandos srautą, kuris rodo, kokia bloga yra “Lietuvos energijos” vadovybė, taip purenant dirvą supratimui, kad “Lietuvos energijos” vertė negali būti didelė, nes “Lietuvos energija” yra labai prastai valdoma, vadovybė yra neskaidri, sandoriai neskaidrūs ir pan. Taigi nupieštas vaizdas yra ganėtinai niūrus – viena vertus, agresyvi NDX, energetikoje tariamai viską daranti neskaidriai – neskaidriai privatizavo Vakarų skirstomuosius tinklus (VST), neskaidriai derasi dėl nacionalinio investuotojo formavimo ir turi neskaidrių ateities planų – galimai tik uždirbti milijardus ir skubiai iš šio biznio pabėgti. Kita vertus, turime “Lietuvos energiją” su vadovu, kuris piešiamas kaip Lietuvos sukčius Nr.1, o visa “Lietuvos energija” – kaip “RAO ES” padalinys. Ir šioje slibino galvų tarpusavio kovoje suvokti, kur yra tiesa, o kur yra tik derybinė propaganda ir kontrpropaganda, tampa beveik nebeįmanoma. Manau, kad toks propagandinis įkarštis yra visai nereikalingas ir netgi žalingas. Tai kompromituoja "slibino galvas". Derybose, kurios negali būti lengvos, reikalingas racionalus visų aplinkybių svarstymas. Todėl Tėvynės sąjungos tarybos posėdyje siūliau, kad svarstymą inicijuotų LR Prezidentas, kviečiant kartu ir Seimo, ir Vyriausybės atstovus. Reikia ieškoti racionalių atsakymų, nes propagandinėse atakose ir kontratakose jau sunku suvokti, kur yra tiesa ir kokie yra Lietuvos strateginiai tikslai.
Esu už tai, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, mūsų partija ir Seimo frakcija tokios pozicijos ir laikosi, bet matome pavojų, kad, esant silpnai Vyriausybei ir agresyviam verslui, gali likti neapginti valstybės interesai. Didžiausią pavojų kelia būtent Vyriausybės silpnumas, nes, net ir atsisakius privataus kapitalo dalyvavimo energetinių projektų įgyvendinime, vargu ar su tokia silpna Vyriausybe būtų galima išvengti neskaidrių pašalinių, gal net ir kitų valstybių įtakų mūsų valstybinėms energetikos bendrovėms, ypač “Lietuvos energijai”. Mūsų energetinė nepriklausomybė Rusijai yra visai nereikalinga. Įtakos instrumentų, kaip mūsų pastangas stabdyti, Lietuvoje ji turi pakankamai daug. Yra apie ką galvoti, ką svarstyti. Tai verčia abejoti, ar, nieko nekeičiant Lietuvoje, didieji mūsų energetinės nepriklausomybės projektai, net ir remiant ES, galės būti sėkmingai realizuoti, jeigu iki šiol – per 17 metų jie nebuvo realizuoti.
Seimas turės galimybių svarstyti Vyriausybės pasiektą derybų dėl nacionalinio investuotojo sudarymo rezultatą. Su ūkio ministru V. Navicku esame sutarę, kad Seimas galės stabdyti tolesnius Vyriausybės veiksmus, priimdamas paprastą rezoliuciją, jeigu matys, kad pasiekti rezultatai yra blogi. Dar yra minčių, kad gal reiktų pataisyti Atominės elektrinės įstatymą, kuriame būtų numatyta Seimo teisė priimti tokią rezoliuciją ir Vyriausybei prievolę tokios rezoliucijos klausyti. Tačiau diskusijose, kurias aitrina "slibino galvų" tarpusavio kova, negalime pamesti pagrindinių strateginių orientyrų. Racionalumas šiose diskusijose yra vienas iš svarbiausių faktorių. Paaiškės, ar po 17 metų mūsų politika yra pajėgi svarstyti tokius dalykus, ar esame pajėgūs tiktai pasiduoti propagandos ir kontrpropagandos sukeltų bangų svyravimams.
Kartu su kaimynais ritamės į makrofinansinių problemų duobę
Dar vienas dalykas, reikalaujantis ypatingo dėmesio – biudžetas, kurį šią savaitę Seimas svarstys. Biudžetas yra svarbus ne tik numatytomis išlaidomis, – mus neramina, kad kitų metų biudžete sveikatai ir švietimui yra numatytas santykinai mažesnis finansavimas negu šiems metams. Biudžetas yra svarbus ir visam šalies finansų stabilumui. Lietuva iš paskos Latvijai (yra požymių, kad neatsilieka ir Estija) ritasi į didelių makrofinansinių problemų duobę. Apie tai turi kalbėti ne tik ekspertai – Lietuvos ir užsienio. Tai turi suvokti ir Lietuvos politikai. Ateities scenarijus pakankamai aiškus: aukšta infliacija (kitais metais, matyt, dviženklė), spartus atlyginimų augimas, – vienas veiksmas skatina kitą. Po to – mažėjantis eksportas, didėjantis einamosios sąskaitos deficitas ir mažėjantis BVP augimas. Kalbant tarptautinių ekspertų terminais, perkaitusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos greičiausiai laukia kietas perkaitusios ekonomikos “nusileidimas” (hard landing). Po labai spartaus ekonomikos augimo labai staigiai krentama į duobę. Šioje situacijoje valstybės signalai finansų politikos srityje yra labai svarbūs. Viena vertus, blogai, kad kitų metų biudžetas yra vis dar nesubalansuotas, kad lieka apie 0,5 proc. BVP dydžio fiskalinis deficitas (Estija jau senokai biudžetą formuoja taip, kad pajamos viršytų išlaidas; Latvija patvirtino kitų metų biudžetą, kuris pirmą kartą po ilgo laiko buvo subalansuotas – nedeficitinis). Galima būtų spausti Vyriausybę mažinti išlaidas, nors tai ir skausminga, – ypač skausminga tokioms sritims, kaip mokytojų ir medikų atlyginimai. Kita vertus, būtų blogai, jei kitų metų biudžetas nebūtų patvirtintas. Šis signalas, duotas tarptautinėms finansų rinkoms, Lietuvai būtų labai nepalankus, paskatintų makrofinansinių krizinių procesų spartėjimą Lietuvoje.
Svarstyti yra ką. Kai kurių mokesčių, pvz., PVM, augimas, mūsų įsitikinimu, yra suprojektuotas nelabai atsakingai. PVM mokesčių augimas 40 proc. yra sunkiai tikėtinas. Kita vertus, kitų metų pajamų planavimas, remiantis 5,3 proc. infliacijos rodikliu, mūsų neįtikina. Finansinė logika yra labai paprasta: kuo didesnė infliacija, tuo pajamų į biudžetą surenkama daugiau: kainos auga, įsivaizduojami įmonių pelnai auga, o jeigu prekių kaina auga, tai auga ir PVM. Mes esame pateikę pasiūlymą, kad pajamų planą reiktų peržiūrėti.
Visos tos detalės bus svarbios svarstant biudžetą toliau. Biudžeto reikalus svarstysime labai atidžiai. Ir tikrai to nesiejame su valdančiosios koalicijos pozicija dėl J. Abromavičiaus komisijos išvadų. Spaudoje buvo pasirodę svarstymų, kad mes savo poziciją lyg ir siejame su valdančiosios koalicijos nuostatomis dėl J. Abromavičiaus komisijos. Tai yra visiškas absurdas. Galiu dar kartą pasakyti, kaip aš matau visą reikalą. Valdančioji koalicija J. Abromavičiaus komisijos išvadų svarstymą nukėlė į gruodžio mėnesį, jau po biudžeto svarstymo. Esu tikras, kad valdančioji koalicija gruodžio mėn. tas išvadas patvirtins, nepriklausomai nuo to, kaip balsuosim dėl biudžeto. Ir taip socialdemokratai elgiasi ne pirmą kartą. Tai tradicinis veikimo būdas.
Etikos komisijai padorumas nėra vertybė
To įrodymas yra ir dar vienas smulkus, bet akivaizdus dalykas – Etikos komisijos vadovo rinkimai. Seimo nario Kęstučio Čilinsko pareiškimas, atsisakant toliau dalyvauti Etikos komisijos darbe, parodo, kas darosi šiame Seime. Seniūnų sueigoje buvo sutarta, kad Etikos komisijos pirmininku bus renkamas opozicijos atstovas ir toje pat seniūnų sueigoje buvo sutarta, kad opozicija jį rinks visuotiniu balsavimu. Tai buvo padaryta, ir Kęstutis Čilinskas garbingai laimėjo. Po to Etikos komisija, kuri kaip tik privalo demonstruoti pačius aukščiausius padorumo ir etikos tradicijų laikymosi pavyzdžius, parodė visiškai priešingą pavyzdį – kad padorumas nėra jokia vertybė. Taigi toliau dirbti tokioje Etikos komisijoje ir dar stengtis jai vadovauti šitokiame Seime yra neišmintinga.
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-19
