Kiek mažiau nei už metų Lietuvoje vėl kils lengvai prognozuojamas skandalas – prokurorai skeryčiosis televizijos ekranuose, aiškindami, kad nieko esą nebuvo galima padaryti, o politikai kalbės apie mistinę „politinę valią”, kurios ir vėl kažkodėl pritrūko. Prezidentūrai tai bus eilinė proga pasididinti savo reitingus, „nuimant“ kokią neįtikusią galvą.
Sueis 20-tes metų senaties terminas Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylose. Mat pagal nuo 2003-iųjų galiojantį baudžiamąjį kodeksą tokia senatis numatyta visose tyčinio nužudymo bylose, o būtent taip kvalifikuojami kaltinimai minėtų įvykių organizatoriams bei tiesioginimas vykdytojams.
Todėl lengvai galima prognozuoti, jog už mažiau nei už metų staiga atsibudusioje žiniasklaidoje masiškai pasirodys maždaug tokio turinio interviu su dabartiniu generaliniu prokuroru:
- Ar niekaip nebuvo įmanoma išgelbėti Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylų?
- Kai kurie politikai mums darė spaudimą, kad kaltinimus perkvalifikuotume iš tyčinio nužudymo į karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmogiškumui, kur senatis netaikoma. Tačiau tai neprofesionalus požiūris, nes pirmiausia reikėtų įrodyti, kad tuo metu Lietuvoje vyko karas.
- O ginkluota agresija, Jūsų manymu, nėra karas?
- Palikime šią retoriką politkams. Prokurorai, deja, privalo remtis teisiniais apibrėžimais, o ne politiniais vertinimais. Kita vertus, ne prokurorai kalti, kad karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui straipsnis mūsų baudžiamajame kodekse atsirado tik 1998 metais. Todėl mes ir prie geriausių norų jo negalėjome tada taikyti.
- O kas trukdė pritaikyti šį straipsnį tada, kai jis politikų pagaliau buvo priimtas?
- Tuo metu jau buvo nuteisti du asmenys šioje byloje ir labai keistai atrodytų , jeigu kitiems už tą patį nusikaltimą taikytume jau kitą straipsnį...
- O jeigu panaikinus senatį tyčiniuose nužudymuose?
- Pagal susiformavusią teisinę praktiką vis viena būtų taikoma senatis, nes nusikaltimo tyrimo metu ji buvo, be to, visada taikomas švelnesnis variantas.
Interviu bus, ko gero ilgesni ir išsamesni, prokuroro atsakymai bus įmantriau apipinti teisine terminologija, tačiau toliau bus galima neskaityti, nes esmė bus pasakyta aukščiau: nieko nebuvo įmanoma padaryti.
Toks požiūris mūsų teisinėje sistemoje, deja, yra vyraujantis. Bet kokia save gerbianti valstybė tokiais kaip Sausio 13-osios arba Medininkų žudynių atvejais spjautų į visus teisinius nesusipratimus, politikų klaidas ar gudrių teisininkų išvedžiojimus.
Save gerbianti valstybė tokiems nusikaltėliams „prikabintų“ visus įmanomus straipsnius, o ne selektyviai atrinkinėtų švelnesnius, visuomenės ir politkų dėmesys tokiai bylai būtų milžiniškas, o kur nors Rusijoje ar Baltarusijoje priglausti nusikaltėliai iki gyvenimo pabaigos negalėtų būti ramūs dėl savo ateities. Ko gero, tai jiems būtų didžiausia bausmė – visą gyvenimą drebinti kinkas.
Lietuvos valstybė negerbia ne tik savęs, bet už jos ateitį sudėtų aukų. Ir ne tik Sausio 13-osios ar Medininkų žudynių bylose tai matyti.
Mūsų teismams reikėjo net penkerių metų tų pačių teismų išteisinto KGB agento Kliugerio byloje, kad nustatyti, jog nebūtina žiniasklaidai viešai paneigti jo bendradarbiavimo su KGB fakto, met tai tebuvusi „nuomonė“.
Mūsų teismai areštuoja Liustracijos komisijos pirmininko turtą už tai, kad pastarasis KGB agentę Šatriją pavadina tikruoju jos vardu, beje, atstovaudamas ne savo asmeniniams interesams, o tai pačiai valstybei, kuri jį ir nuteisė už tokį atstovavimą.
Ar dar yra kuo stebėtis? Kokioms valstybėms atstovauja tokia teisėsauga?
Sakysite, teismai ir prokurorai turi būti nepriklausomi? Jie ir yra nepriklausomi, tik nepriklausomi jie primiausia nuo įsipareigojimų savo (o gal ne savo?) valstybei, kurios vardu ir kurios teritorijoje priima svetimiesiems bei nusikaltėliams naudingus sprendimus.
Kitų metų Sausio 13-ąją Vilniaus Latvių gatvėje esančios kontoros darbuotojams, kurių sakoma yra ne mažiau nei Londone, ant krūtinių bus kabinami medaliai už eilinę pergalę prieš „buržuazinius nacionalistus“. Skyles švarkų atlapuose gali prasidurti jau dabar.
Mūsų prokurorai taip pat galės jaustis visiškai patenkinti, mat atsikratys 20 metų nervus gadinusio balasto bei didžiulės krūvos per tą laiką tuščiai prirašytų popierių.
Teismai taip pat apsidžiaugs, mat niekada nereikės nagrinėti sovietinių nusikaltėlių bylos, net jeigu tie nusikaltėliai kada nors ir būtų sulaikyti.
Gera bus gyventi ir visų rūšių uschopčikams, makutinovičiams bei jonienėms, žinant, jog dabar be baimės bus galima atvykti į „tarybinės Palangos“ kurortą pamirkyti kojų „v iskonno ruskoj Baltike“.
Didžiajai daugumai politikų taip pat tokia įvykių raida tik į naudą, mat visiškai atitinka naujosios „santykių perkrovimo“ politkos įvaizdžiui, kurį bus galima dar labiau sustiprinti Maskvoje kokiose nors gegužės 9-osios parado prieigose.
Tik keli įkyrūs žurnalistai kokią savaitę paburnos. Tačiau greitai užmirš. Blogiausiu atveju teks jiems numesti dar vieną kokio CŽV kalėjimo, kuriame nuolat žiauriai kankinami du arabai, masalą.
Kapituliacija.
