Nuėjau pažiūrėti lenkų supermegafilmo „Ugnim ir kalaviju“ („Ogniem i mieczem“, 1999 m.), kuriuo prasidėjo Lenkų kino savaitė.
Kostiuminis filmas, taip sakant. Su patriotine auklėjamąja potekste.
Tokių filmų pilietinė svarba nyksta kartu visuotine karine prievole.
Režisierius Jerzy’is Hoffmanas (g. 1932), būdamas septynerių, su motina atsidūrė Sibire. Tėvynė sutilpo į Henryko Sienkiewicziaus knygas. Hoffmano viso gyvenimo tikslas, kaip jis sako – ekranizuoti Sienkiewicziaus trilogiją: romanus „Ugnim ir kalaviju”, „Tvanas”, „Ponas Wołodyjowskis“.
Neskaičiau šitų knygų, bet įtariu, kad Hoffmano filmų vaizdiniai yra mišinys iš apytikslės istorinės rekonstrukcijos ir režisieriaus paauglystės romantinių fantazijų.
Iki keturiolikos metų aš gal dešimt kartų perskaičiau vengrų rašytojo Géza Gárdonyi istorinį romaną „Egero žvaigždės“ (XVI a., tyra meilė, vengrų kovos su turkais, didvyriška Egero tvirtovės gynyba). Atminty išlikę įspūdžiai primena „Ugnim ir kalaviju“ reginius – tai savo darbo vaizduotės dekoracijos. Jų atitikimo tikrovei niekas negali patikrinti 100% – net istorikai.
Taigi Hoffmanas yra visiškai sąžiningas – jis kuria tai, ką jam kužda paauglio atmintis. Filme vyrai labai vyriški, o moterys – didžiakrūtės bobos ir viena nuostabaus grožio svajonių mergelė. Nors negali sakyti, kad pagrindinio vaidmens atlikėjos Izabellos Scorupco viešasis įvaizdis sukelia minčių apie nekaltybę.
Žiūrėdamas filmą kažkodėl daug galvojau apie higieną. Žiemą ir vasarą šlėktos dėvi beveik to paties pavyzdžio rūbus. Kailinės kepurės, kailiu pamušti švarkai ir apsiaustai, auliniai batai. Puiki terpė atsirasti savitai faunai ir florai: blusoms, utėlėms ir kitiems „jaunesniesiems žmogaus broliukams“.
Kuo kvepėjo šarvais ir kailiais apsikarstęs raitas karys, tarkime, po vienos dienos žygio?
Aišku, Hoffmanas neturėjo tikslo sukurti istorinis veikalo apie higieną. Fiziologijos filme mažoka – sekso scenų nėra (arba aš pramiegojau). Užtat saikingai rodomi kitokio pobūdžio kūniški vaizdai: kazokų pasiuntinio mirtis ant kuolo, pono Longinuso Podbipięta’os, Zerwikaptur herbo bajoro, lavono puošyba pagal Šv. Sebastijono pavyzdį.
Detalės: Zerwikaptur skyde pavaizduotos trys ožių galvos; Longinusas Podbipięta, kol dar netapo panašus į Šv. Sebastijoną, dvirankiu kalaviju iškart nukirto trijų totorių galvas; besivartaliodamos ore jos klykė: „Alachas yra didis!”
Tačiau nesikabinėkime prie smulkmenų. Hoffmanas ne tik pavaizdavo karštą meilę iš pirmo žvilgsnio, bet ir paskleidė prakaituotą, adrenalino prisotintą gaivalą. Aš juo patikėjau. Buvo būtent taip.
Štai šito video siūlau nepraleisti.
Po filmo peržiūros „Forum Cinemas Vingis“ viena ponia paklausė Hoffmano, ar filmavimo metu žuvo nors vienas žirgas.
Ponia miela, filmas „Ugnim ir kalaviju“ nukelia mus į vieną baisiausių Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorijos tarpsnių – Ukrainos kazokų sukilimą, o jūs apie arklius klausinėjate!
Bogdanas Chmelnickis išsprogdino ATR saugojusias „užtvankas“, prasidėjo Tvanas – maskolių, švedų ir kazokų užvaldytame plote tekyšojo tiktai Respublikos salelės.
Užimtas ir sudegintas Vilnius, LDK rytuose išžudyti vos ne visi miestiečiai, sunaikinti LDK archyvai, įskaitant Lietuvos metrika.
Kazokai galų gale pasiekė savo. Praėjus maždaug dešimtmečiui nuo sukilimo pradžios, Liublino unijos susitarimai buvo pakeisti. 1658 m. Hadiačo miestelyje ATR buvo perkurta į Trijų Tautų Respubliką (Rzeczpospolita Trojga Narodów), sudarytą iš Lenkijos Karūnos, LDK ir Rusinų didžiosios kunigaikštystės. Deja, mano mylimas Trijų Tautų Respublikos žemėlapis taip ir liko vien projektas. Jame pavaizduotos Respublikos kolonijos – Tobago sala, Gambija – netrukus perėjo į kitas rankas.
---
Hoffmano istorinė rekonstrukcija verčia prisiminti kitą rekonstruktorių – Andrzejų Wajdą.
Man įspūdingiausia „Pono Tado“ scena – polonezas, prasidedantis beveik maironiškai („...jam kimbolais melodingai taiko Leiba Šepetys...“) ir besibaigiantis nemirtingu išpažinimu: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“.
Žiūrėdamas tą polonezą, menu grafą Janą Potockį, „Rankraščio, rasto Saragosoje“ autorių.
1815-aisiais supratęs, kad Lenkijai nelemta būti laisvai, jis nulaužė motinos dovanotos sidabrinės cukrinės bumbulą, užtaisė juo pistoletą ir nusišovė.
