Latvijos kriminalinės valdybos pareigūnai išsiaiškino, kas 2009 metų balandžio 16-ąją Jūrmaloje nušovė verslininką Viačeslavą Sturenį (46 m.). Nušautasis turėjo kelias pavardes – prieš tai buvo Denisovas, dar anksčiau – Vasiljevičius, na o daugelis jį pažinojo kaip Slavą Piterskį arba Mažylį.
Bylą perdavė rusams
Nustatyta, kad V. Sturenį nušovė samdomas žudikas, kuris dabar už kitus nusikaltimus atlieka bausmę kažkuriame Rusijos kalėjime. O štai žmogžudystės užsakovas kol kas laisvėje, paskelbta jo tarptautinė paieška. Kadangi tiek užsakovas, tiek vykdytojas yra Rusijos piliečiai, tai Latvijos prokuratūra nusprendė bylą perduoti Rusijai. Tai padaryta ir dėl to, kad Rusija Latvijai savo piliečių neduoda net apklausti.
Pirmuosiuose pranešimuose apie šią žmogžudystę būta lyg ir lietuviško pėdsako. Informacinės agentūros klaidingai pranešė, kad žmogžudys šaudė iš „Mazdos 323“ su Lietuvos valstybiniais numeriais „BMX 185“. Tačiau greitai paaiškėjo, kad mūsiškė „Regitra“ visai nenaudoja raidės „X“ ir kad tai – estiški numeriai. Vis dėlto tiek rusiškoje, tiek latviškoje spaudoje ir toliau rašoma, atseit žudikai atvažiavę automobiliu, kuris buvo su lietuviškais numeriais.
Penkios mirtinos kulkos
Į V. Sturenį, kuris važiavo visureigiu „Porsche“, buvo pasikėsinta apie dešimtą valandą ryto. Piktadariai važiavo iš paskos, o kai jis sustojo sankryžoje, šalia sustojo ir „Mazda“. Tada atsidarė jos keleivio langas ir iš Kalašnikovo automato į visureigį buvo paleista trumpa serija...
Vėliau kriminalistai nustatė, kad kulkos perskrodė automobilį kiaurai, o dvi net pataikė į šalia stovinčio namo langus ir juos išdaužė. Laimė, ten žmonės nenukentėjo.
Gyvas liko ir kartu su V. Stureniu važiavęs verslininkas Viktoras Mironovas. Jis skubiai iššoko iš visureigio ir pasislėpė šalia esančiame restorane. Tuo metu spaudoje rašyta, kad vienu metu šis vyriškis buvo susijęs su nusikalstamo pasaulio šulo Janio Kalvos, pravarde Blakė, grupuote.
Na o patį V. Sturenį pakirto net 5 kulkos ir jis žuvo iškart. Žudikai, kaip paprastai sakoma, nuvažiavo nežinoma kryptimi. „Mazda“ netrukus buvo surasta už keleto kilometrų. Rastas ir automatas, iš kurio buvo šaudyta.
Atvažiavo iš Estijos
Tyrėjai iškėlė dvi V. Sturenio nužudymo versijas – arba tai žmogžudystė, susijusi su verslo reikalais, arba nužudymas dėl asmeninių motyvų. Kad tai buvo užsakyta žmogžudystė, nesuabejota iš karto, nes V. Sturenis buvo nušautas labai šaltakraujiškai ir profesionaliai. Ištyrus žmogžudystę paaiškėjo, kad kriminalistai neklydo.
Nustatyta, kad 2009 metų balandžio 8-ąją, likus 8 dienoms iki žmogžudystės, jos užsakovas su vykdytoju, abu Rusijos piliečiai, atvyko į Estiją, kur internetu buvo nusipirkę į akis nekrentančią pavažinėtą „Mazdą“. Tą pačią dieną jiedu atvyko į Latviją. Iš anksto buvo paruoštas ir automatas AK-74, kuris 1990 metais buvo pavogtas iš Armėnijos milicijos.
Atvykę į Latviją pasikėsintojai visą savaitę sekė V. Sturenį. Nustatę, kad jis kiekvieną dieną beveik tuo pačiu metu važiuoja sportuoti, nusprendė nušauti jį grįžtantį. Viskas buvo apskaičiuota minučių tikslumu.
Po nužudymo „Mazda“ buvo palikta ramiame skersgatvyje, netoli numestas ir automatas, o užsakovas su samdytu žudiku, ramiai išvažiavę iš Latvijos, jau po 7 valandų kirto Estijos ir Rusijos sieną.
Nušautas ir draugas
Latvijos prokuratūra, perdavusi šia bylą Rusijai, šykšti informacijos, tad žurnalistai pateikia savo versijas. Vietos spaudoje rašoma, kad V. Sturenis nušautas galbūt ir dėl pinigų plovimo.
Kelios savaitės iki nužudymo Latvijos teisėsaugininkai buvo išsiaiškinę pinigų plovimo schemą. Buvo konfiskuoti 7 mln. latų (litais – apie 35 mln.). „Skalbėjams“ vadovavo toks Jurijus Lunga, pravarde Moldovanas. Jis pats nefigūravo jokiuose dokumentuose – viską darė jo samdyti vadybininkai, tarp kurių galėjo būti ir V. Sturenis. Manoma, kad toje „skalbykloje“ per V. Sturenį kažkas plovė didelius pinigus, o dalies jų netekęs, su juo susidorojo.
Važiuodamas iš V. Sturenio laidotuvių Rygos–Maskvos kelyje buvo nušautas ir vienas iš artimiausių jo draugų, verslininkas iš Velikije Lukų miesto Sergejus Nesterukas, pravarde Taškentas. Kartu žuvo ir du jo asmens sargybiniai. Išgyventi pasisekė tik sunkiai sužeistam vairuotojui. S. Nesterukas laidotuvėse nešė savo draugo karstą, bet, matyt, jautė, kad gali būti pasikėsinta ir į jį, nes labai saugojosi. Vis dėlto neišsisaugojo – buvo nušautas netoli namų.
V. Sturenio laidotuvėse dalyvavo apie 100 mafijos šulų juodomis odinėmis striukėmis, suvažiavusių tiek iš Latvijos, tiek iš Rusijos. Giedant giesmes už mirusiojo sielą, aplink cerkvę stovėjo dvigubai daugiau asmens sargybinių. Kaip matyti, ir jų neužteko.
Reketininkai iš Rusijos
Nusikalstamame pasaulyje V. Sturenis buvo žinomas kaip Slava Piterskis ar Mažylis ir buvo artimas Rusijos banditų sluoksniams. Savo pirmąją pravardę jis gavo dėl to, kad ilgus metus buvo pragyvenęs Sankt Peterburge. Ten jis vedė ir pasiėmė žmonos Denisovos pavardę, o vėliau vedė latvę ir dar kartą pasikeitė pavardę.
Latvijos kriminalinėse suvestinėse V. Sturenis pasirodė nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos. Prasidėjus kooperatiniam judėjimui, Rygoje vienas po kito steigėsi kooperatyvai. Jie prekiavo tuo metu dar deficitiniais garintais džinsais ir japoniška videoaparatūra, patalyne, madinga avalyne ir visokiomis kitokiomis prekėmis, kurias verslininkai atsiveždavo dažniausiai iš Lenkijos.
Kartu su kooperatininkais atsirado ir reketininkai. Tuo metu į Rygą iš Velikije Lukų miesto atvyko keletas sportiškos išvaizdos vyrukų ir ėmė kooperatininkams siūlyti „apsaugos paslaugas“. Siūlė taip, kad atsisakyti nedrįso nė vienas, o patys reketininkai susibūrė į grupuotę, kuri buvo vadinama „Pardaugavos brigada“.
1992 metais V. Sturenis kartu su kitais Pardaugavos gaujos nariais buvo sulaikytas „Rygos“ viešbutyje. Tuomet kriminalistai šią ir dar vieną grupuotę sulaikė sužinoję, kad jos ruošiasi aiškintis santykius. V. Sturenio automobilyje buvo surastas pistoletas TT, už tai jam iškelta baudžiamoji byla – deja, teisme ji subliūško. Prokurorams nepavyko įrodyti, kad pistoletas priklauso V. Stureniui.
Paleistas iš teismo salės, V. Sturenis kuriam laikui dingo ir iš Latvijos, nes jau buvo prasidėjusios kruvinos grupuočių rietenos. Netrukus pagrindinis „Pardaugavos brigados“ priešas, pravarde Hitleris, buvo nušautas Baltarusijoje, savo ruožtu galvas padėjo ir keli Pardaugavos banditai. Galų gale Rygoje, „Leningrado“ kavinėje, priešiškos gaujos susitarė nebekovoti viena su kita ir Slava Piterskis vėl pasirodė Latvijoje.
Sugebėdavo išsisukti
Netrukus, jau 1993-iaisiais, V. Sturenis vėl pakliuvo į teisėsaugos akiratį. Mat tuo metu dingo verslininkas Falikas Šalimovas, susijęs su reketininkais iš Velikije Lukų miesto.
Kartu su Sergejumi Grigorjevu, pravarde Griga, priklausančiu vienai rusų grupuotei, F. Šalimovas buvo privataus „Ako“ banko steigėjas. Tas bankas buvo panašus į mūsų „Sekundę“. Apgaulės būdu „Ako“ bankui pavyko gauti 1,2 milijono latų kreditą, o už jį nuspręsta statyti daugiabučius Velikije Lukuose. S. Grigorjevui pasisekė per Gynybos ministeriją „pramušti“ namų kariškiams statybos projektą, tad uždarbis buvo garantuotas.
Tačiau koją projekto įgyvendinimui pakišo F. Šalimovas – tas ėmė ir vienas pasisavino pinigus. Vos tik sėbrams pavyko jį sugauti, jis buvo įkištas į jūrinį konteinerį, kad apsigalvotų ir sugrąžintų pinigus. Kelias dienas prakentėjęs šaltyje, dalį pinigų jis sugrąžino, o po kiek laiko dingo be pėdsakų.
Po kurio laiko S. Grigorjevas pateikė notaro patvirtintą įgaliojimą apie tai, kad savo banko akcijas F. Šalimovas savo noru perduodąs S. Grigorjevui. Vėliau kriminalistai nustatė, kad F. Šalimovo parašas padirbtas.
Kai byla buvo perduota į teismą, teisiamųjų suole kartu su kitais sėdėjo ir V. Sturenis-Slava Piterskis. Jis buvo apkaltintas verslininko pagrobimu ir slėpimu konteineryje, bet kadangi nebuvo surastas verslininko lavonas, V. Stureniui vėl pavyko išsisukti.
Tąkart nuteisė tik S. Grigorjevą ir tokį Viktorą Kuznečenką, pravarde Anūkas. Tiesa, ne už verslininko pagrobimą ir nužudymą ar pinigų iš banko išvaistymą, bet už ginklo laikymą, o S. Grigorjevą – dar ir už daugpatystę. Mat jis, būdamas vedęs, vedė dar vieną moterį. Jam teko pasėdėti kolonijoje 3 metus, o V. Kuznečenka po visų apeliacijų neišbuvo nė tiek.
Kiti Pardaugavos gaujos nariai, tarp jų ir V. Sturenis, buvo išteisinti. Dar bandyta juos nuteisti už „Demaskos“ firmos reketavimą, bet ir šis kaltinimas subliūško.
