Kad būtų priimtas sprendimas dėl neįgalios senolės slaugos, artimieji ją turėjo atgabenti į savivaldybės polikliniką. Skausmus kenčianti senutė stovėjo daugiau nei valandą įstaigos foje, kol gydytojos iš trečiojo aukšto nulipo su ja pasikalbėti.
Kelionė - ilga ir skausminga
Kelionė į Biržų rajono savivaldybės polikliniką papilietei Daratai Karitonienei, kuriai rudenį sueis 86 metai, prasidėjo anksti ryte.
Negalinčiai sėdėti ir pačiai apsirengti talkino atvažiavęs kitame kaime gyvenantis sūnus Henrikas. Po to vos paeinanti senolė leidosi į ilgą kelionę iš savo namų į kiemą. Kadangi močiutė atsigulti gali tik nesusilenkdama, kiekvienas jos judesys iki lengvojo automobilio buvo lydimas didžiulių skausmų.
Važiuojant automobiliu iki Biržų kiekvienas krustelėjimas kėlė skausmą.
Atvažiavus prie Biržų poliklinikos pastato pasikartojo analogiška senolės kelionė iš mašinos į medicinos įstaigą.
Šiaip ne taip atslinkusi į poliklinikos pirmąjį aukštą, esantį šalia registratūros, ligonė stovėdama atsirėmė į rūbinės stalą. Atsisėsti ji negalėjo, nes foje esantys suolai per žemi, o aukštų, neįgaliems žmonėms pritaikytų kėdžių ar vežimėlių nesimatė.
H. Karitonas laiptais nubėgo į trečiąjį aukštą, kur koridoriaus gale įsikūręs savivaldybės poliklinikos vyriausiojo gydytojo pavaduotojos, gydytojų konsultacinei komisijai vadovaujančios Vitalijos Jukonienės kabinetas. Prie jo laukė daugybė žmonių - teko stoti į eilę.
Į polikliniką atskubėjo ir senutės marti Gendrutė. Ji susirūpinusi vis klausinėjo anytos, kaip ši jaučiasi.
„Žinau, kiek jai kainuoja toks stovėjimas. Bijau, kad čia nenugriūtų", - išgyveno Gendrutė.
Senelius - į mišką?
„Net ir šuneliui nelinkiu tokios bėdos, kokią turiu. Bet gyvam kapų nėra, o giltinė neateina", - dejavo D. Karitonienė.
„Nesuprantu, kam seną žmogų reikėjo tampyti. Nejau nepasitiki šeimos gydytojo pateiktais duomenimis? Valstybė nesirūpina senais žmonėmis. Daroma viskas kaip toj pasakoj: nusenusius žmones - į mišką. Gal taip juos bevežiojant greičiau numirs ir valstybei nebereikės išlaikyti", - svarstė senolės marti.
D. Karitonienei didelis neįgalumas visam laikui nustatytas nuo 2007 - ųjų.
Ją kamuoja devynios galybės ligų. 1996 metais jai įdėjo kairio klubo sąnarį, tačiau šis išniro. Reikėtų operuoti ir kitą klubo sąnarį, bet medikai nebeleidžia, nes širdis nesveika. Dėl ligų nebesilanksto ir kelių sąnariai. Kojose, kurios anksčiau operuotos dėl gangrenos, atsivėrė žaizdos.
„Namuose atsisėdu - vaikai atvežė aukštą kėdę. Ir lova aukšta, kad stovėdama galėčiau atsigulti", - kalbėjo senolė, minėdama ir kitas po keturių atliktų operacijų ir narkozių atsiradusias „gėdas ir dideles bėdas".
Darata Karitonienė sako norinti gyventi savo namuose Papilyje, nors ją jau seniai kviečia Latveliuose gyvenantis sūnus Henrikas su šeima. Nuolat moterį prižiūri kaimynystėje gyvenanti pensininkė Otilija Kalninienė.
Pradėję rūpintis dokumentais pratęsti slaugą artimieji patyrė daugybę rūpesčių. Tris kartus teko važiuoti į polikliniką. Vieną dieną nuvežė motinos dokumentus, kitądien laukė konsultacinės komisijos pirmininkės V. Jukonienės. Kai sulaukė, ši pareiškė norinti, jog senolę atvežtų į polikliniką.
„Kai taip pavažinėju, po to kelias dienas jaučiuosi kaip per centrifūgą perleista", - kalbėjo D. Karitonienė.
Senolė stebėjosi, kodėl ta gydytojų komisija dirba trečiajame pastato aukšte. Laiptais aukštyn ropštis turi ir kiti ramentais pasiremdami žmonės.
„Arčiau Dievo", - liūdnai komentavo „aukštai" įkurtą kabinetą Gendrutė Karitonienė. Ir prisiminė, kad sovietmečiu pas itin sunkius ligonius komisijų nariai net į namus atvažiuodavę.
Apžiūra truko penkias minutes
Į polikliniką iškviesta korespondentė, pamačiusi koridoriumi skubančią slaugytoją Zitą Martinonienę, paprašė jos surasti aukštesnę kėdę, kad būtų galima pusiau paguldyti vos ant virpančių kojų bepastovinčią papilietę.
Neseniai suremontuotoje poliklinikoje nebuvo matyti nė vieno vežimėlio ar kėdės, pritaikytos neįgaliesiems.
Slaugytoja nuskubėjo į trečiąjį aukštą pas gydytoją V. Jukonienę.
Apie tai, jog pirmajame aukšte laukia vos pastovinti mama, šios gydytojos kabinete dirbančią medicinos seserį jau kelis kartus buvo įspėjęs ir už durų laukęs H. Karitonas.
Tik po to, kai pas gydytoją nuskubėjo Z. Martinonienė, V. Jukonienė atėjo su kolege S. Gobiene.
Gydytojos pakvietė užeiti į gipsinę, kur su senole ir jos sūnumi kalbėjosi apie penkias minutes. Sako, išbarė, kad žurnalistę kvietė. Senolei neva liepė atsigulti, bet ji to padaryti negalėjusi. Kaip ir pakelti rankų. Jokių tyrimų gydytojos neatliko, net kraujo spaudimo nepamatavo ir liepė važiuoti į namus.
Trūko tyrimų?
Kam reikėjo vežioti seną, vos pajudantį žmogų į polikliniką? Ar neužtektų Papilio ambulatorijos gydytojo parašytų dokumentų ir išvadų?
„Komisija visada turi žmogų apžiūrėti", - kalbėjo gydytoja. Tačiau korespondentė matė prie jos kabineto durų laukiančius žmones, kurie tvarkė dokumentus jų artimiesiems ir globojamiems asmenims.
„Dokumentus gali sutvarkyti kiti, jei jie įforminti teisingai. Šeimos gydytojo pasirašytuose dokumentuose buvo akcentuota, kad ši pacientė serga širdies ligomis. Mums trūko konsultacijų ir tyrimų, todėl paprašėme ligonę atvežti. Ją lydintis asmuo pasakė, kad moteris skundžiasi sąnarių ligomis. Pasikalbėjusios išsiaiškinome ir priėmėme sprendimą net geresnį, nei prašė - jai skirta slauga", - aiškino V. Jukonienė.
Paklausus, ar nebūtų užtekę pasikalbėti su paciente ar jos artimaisiais telefonu, gydytoja aiškiai neatsakė. Tik vardijo nuolatinės slaugos ir priežiūros reikalavimų punktus, aiškino apie tinkamą dokumentų įforminimą ir atsakomybę.
„Šiandien apžiūrėjau 50 ligonių, iš jų 30 - kaip gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkė. Gydytojai atostogauja, esu viena", - kalbėjo V. Jukonienė.
Kodėl gydytojų konsultacinės komisijos pirmininkė dirba trečiajame aukšte?
„Dirbu ten, kur davė. Jei reikia, pas ligonius nusileidžiu į pirmąjį aukštą. Ir dabar būčiau greičiau nusileidusi, bet trūksta informacijos", - kalbėjo medikė.
Pasak jos, poliklinikos vadovas „labai aktyviai ieško" galimybių įrengti liftą. Tačiau tam trūksta 100000 litų.
Surašė begalę ligų
Papilio ambulatorijos šeimos gydytojas Romaldas Rupkus apie pacientės vežiojimą į Biržus samprotavo taip: „Kam pacientę reikėjo vežioti, nežinau. Aš - paprastas kaimo daktariūkštis, o apie valdžią - gerai arba nieko. Mums pikta, bet ką padarysi. Yra nustatyta, kad skiriant priežiūrą žmogui, jį turi apžiūrėti specialistas. Aš dokumentus surašiau „nuo dūšios", kaip priklauso, o kaip jie ten žiūri, nežinau. Yra papildomų reikalavimų. Kartais žiūrima ne į žmogų, o į popierius."
R. Rupkus, teikdamas išvadas dėl priežiūros skyrimo, išvardijo daug ligų, kuriomis serga D. Karitonienė. Tarp jų - ne tik širdies nepakankamumas, bet ir klubo sąnario endoprotezo išnirimas, galūnių parezė ir kitos. Nieko neišsigalvojo, anot jo, „viskas parašyta iš ligos istorijos".
Kad pacientės sveikata silpna, R. Rupkus žino gerai. Praeitą savaitę dėl atsivėrusių opų kojose jis D. Karitonienę siūlė guldyti į ligoninę. Pasiskambino, tačiau ligoninėje vietos papilietei neatsirado. Teko namuose statyti lašines.
„Negalima sakyti, kad kaime gyvenantiems ir medicinos įstaigų pasiekti negalintiems pacientams tyrimai neatliekami. Atliekame ir elektrokardiogramas, kraujo tyrimus, pamatuojame kraujo spaudimą", - vardijo R. Rupkus.
