Prieš Kalėdas mus aplanko gerumas. Jis karaliauja ore. Vis arčiau.
Gerumas tykiai įsėlina į mūsų mintis. Į mūsų kasdienius darbus. Vis arčiau ir arčiau. Mes jaučiame, kaip tas gerumas įeina. Tarsi Kalėdų Senelis. Per pusnis klampodamas. Tuoj atvers mūsų duris. Visus metus užramstytas, užrakintas, užslopintas. Ir mes atsiversime. Bent trumpam.
Prieš Kalėdas mes vis labiau imame galvoti apie saviškius. Apie savo šeimas, draugus, pasklidusius giminaičius. Po visą Lietuvą, po pasaulį. Mes galvojame apie juos ir mintimis vėl susodiname savo draugus, savo pasklidusią gentį prie vienintelio stalo. Kažkur jis yra. Išplaukęs staiga iš seniai jau praėjusios vaikystės. Galbūt iš namo, kurio jau seniai nebėra. Su kadaise žaliavusios eglutės kvapu. Ir senais papuošalais. Jau sudužusiais.
Prieš Kalėdas mes tarsi atgaiviname savyje tą tikrąjį, gyvenimo nedeformuotą žmogų. Sugebantį daug lengviau ir nuoširdžiau atsiprašyti. Už visas metų nuoskaudas ir klaidas. Ir drįstame patikėti, kad mums bus atleista. Prieš Kalėdas mums daug lengviau dalytis, duoti ir tikėtis. Ne blogio. Tokio paties gerumo. Niekas nepasakys, kad suvaikėjai, išprotėjai ar dar nesuaugai. Niekas nepasakys, kad pasaulis kitoks. Jis pavojingas, klastingas, baisus. Jog per daug save atverti yra pavojinga. Atvirkščiai. Visi supras, kad ne veltui yra ta duotybė, ta Kalėdų laukimo ir galiausiai šventimo savaitė. Tas infantilusis suaugusių žmonių metas. Kad visus metus tramdomas tikras žmogiškumas pagaliau išsiveržtų. Kad nepamirštume vieni kitų mylėti, gailėtis. Kad nepamirštume nuoširdžiai juoktis. Galų gale, kad nepamirštume savo gentainių vardų. Kalėdos yra tarsi kasmetis kompresas pavargusiai sielai. Kompresas, pagamintas pagal unikalų receptą. Kompreso sudedamosios dalys - eglišakiai, kūčiukai, stiklinė Betliejaus žvaigždė ir vaikystė. Atšventei ir eik. Sustiprėjęs. Pradėk naująjį ciklą. Su visais jo krumpliaračiais.
Prieš Kalėdas mes staiga pasijuntame skolingi. Ne finansine, o gilesne prasme. Skolingi benamiui, nes turime namus. Skolingi ligoniui, nes šiemet galbūt nesirgome. Skolingi vaikų namų globotiniui, nes turėjome ar turime tėvus. Skolingi senoliui, nes esame jaunesni. Skolingi visiems, kurie mums gatvėse nusišypsojo. Neįžeidė. Neįskaudino. Buvo malonūs. Ir, surinkę mintyse visas per metus dovanotas atsitiktines šypsenas, pajuntame didžiulę skolą. Skubame ją grąžinti. Atsidėkoti. Perkame pliušinius meškiukus vaikų namų auklėtiniams. Renkame labdaros telefonų numerius. Ruošiame dovanėles. Ir tie pliušiniai meškiukai, tie dovanėlėms kaupiami šokoladukai, tos verdamos ir pilstomos sriubos iš tiesų yra padėka mūsų likimui. Kad dar pajėgūs dalytis ir duoti. Ne atimti. Tai savęs patikrinimas. Ar dar esu duodantis žmogus, ar dar gebu būti dėkingas, atlaidus, ar moku atsiprašyti. Ar nesužvėrėjau. Tai kasmetis drovus mūsų žmogiškumo išlaisvinimas. Kad žmogus neperdegtų. Per daug per metus užramstęs. Savo sielos namų duris. Štai ir veriasi sunkiosios durys. Kad pro jas įžingsniuotų Kalėdos.
Redakcijos skiltis
