Bandymas vienytis
Naujienų agentūra „Bloomberg“, remdamasi savo šaltinių duomenimis, pranešė apie kone metus trunkančias slaptas didžiųjų naftos eksportuotojų pastangas pasiekti susitarimą tarp Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) ir šiam karteliui nepriklausančių valstybių, kuris leistų vėl pabranginti naftą. Regis, slaptųjų naftos emisarų pastangos jau davė pirmųjų vaisių: vasario viduryje Kataro sostinėje Dohoje susirinkę Saudo Arabijos, Rusijos, Venesuelos ir Kataro vyriausybių atstovai susitarė įšaldyti naftos gavybos apimtis šių metų sausio pradžios lygyje, jei jų pavyzdžiu paseks ir kitos OPEC nepriklausančios „naftos karalystės“. Šių metų sausį naftos gavyba ir OPEC šalyse, ir Rusijoje buvo pasiekusi beveik rekordinį lygį, o tai reiškia, kad susitikimo Dohoje dalyviai nusprendė elgtis atsargiai ir prie trokštamo tikslo – pasaulinių naftos kainų augimo – artėti pamažu.
Nors pranešimai apie šio susitikimo rezultatus pora dolerių kilstelėjo „Brent“ rūšies naftos kainą, pasak ekspertų, toks naftos brangimas labiau sietinas su biržos spekuliantų pastangomis, o ne realia situacija rinkoje. Beveik rekordinės Saudo Arabijos ir Rusijos gavybos apimtys, kurių sutarta nedidinti, esant santykinai mažai paklausai naftos rinkoje, kurioje viešpatauja pasiūlos perteklius, negali daryti didesnio poveikio kainos augimui. Sausį Rusijoje buvo išsiurbiama 10,9 mln. barelių naftos per parą, Saudo Arabijoje – 10,21 mln. barelių. Tie, kurie nekantriai laukia brangios naftos grįžimo, viliasi, kad žemų kainų išsekintos „naftos karalystės“ pamirš nesutarimus ir dėl bendro tikslo ims veikti išvien, t. y. nuo gavybos apimčių fiksavimo pereis prie jų mažinimo.
Slaptoji naftos diplomatija buvo sėkminga 1999 m., kai po naftos kainų smukimo OPEC narės susivienijo ir ėmėsi bendrų veiksmų. Naftos emisarų, kurie važinėjo po visą pasaulį ir mėnesiais vedė slaptas derybas Majamio, Hagos ir kitų miestų viešbučiuose bei valstybių ambasadose, pastangomis prie OPEC plano prisijungė Meksika ir Norvegija, o Rusija siekį mažinti naftos gavybą parėmė tik žodžiais. Anuomet verslo pasaulį nustebino iš pažiūros keistas naftos gavybos kvotų mažinimas, nes slaptoji naftos diplomatija dar nebuvo iškilusi aikštėn. Tačiau jos rezultatas – dešimtmetį trukęs naftos kainų kilimo ciklas, kurio metu vieno barelio kaina išaugo nuo 10 iki 140 JAV dolerių.
Tamsusis arkliukas
Ar tokia naftą eksportuojančių šalių, lig šiol įnirtingai kovojusių už savąją rinkos dalį, taktika vėl gali tapti sėkminga? Kaip sakoma, į tą pačią upę du kartus neįbrisi, ir pastangos įtikinti OPEC nares veikti išvien, siekiant pabranginti naftą, gali būti daug sunkesnės, nei 1999-aisiais. Ką jau kalbėti apie šiai organizacijai nepriklausančias valstybes? Vienas dalykas – įsipareigoti laikytis susitarimo ir dar labiau sumažinti naftos dolerių įplaukas, kai valstybės biudžetas ir taip priverstas laikytis bado dietos, kitas – kliautis partnerių sąžiningumu, kad susitarimų bus laikomasi ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais. O tokio pasitikėjimo tarp konkurentų naftos rinkoje dabar tikrai nėra. Tačiau, regis, kitos išeities nelieka. Netrukus po Saudo Arabijos, Rusijos, Kataro ir Venesuelos energetikos ministrų susitikimo Dohoje jo rezultatus palankiai įvertino Kuveito atstovai. Pranešama apie prasidėjusias aktyvias konsultacijas ir su kitomis didžiosiomis naftos eksportuotojomis.
Dabar visų akys krypsta į Iraną. Panaikinus Vakarų įvestas sankcijas, jis gavo teisę eksportuoti naftą į Vakarų šalis, ir nuo pat pirmos dienos stengiasi atsigriebti. Vasario 8 d. Šveicarijos bendrovė „Glencore“ tapo pirmąja Vakarų šalių įmone, Irane pakrovusia naftos tankerį, skirtą Europos rinkai. Nors pirmoji Irano atstovų reakcija į susitikimą Dohoje buvo pozityvi, laikinai einantis Irano naftos ministro pareigas Masoudas H.Esfahani pareiškė, jog Teheranas kviečia naftą išgaunančias šalis plėtoti bendradarbiavimą siekiant aukštų naftos kainų, tačiau ši šalis išlieka tamsus arkliukas, apie kurio tikruosius ketinimus galima tik spėlioti. Mažai kas abejoja, kad Iranas stengsis susigrąžinti tas pozicijas pasaulinėje naftos rinkoje, kurias buvo užėmęs iki Vakarų sankcijų įvedimo. Neseniai šios šalies naftos pramonės atstovai skelbė ketinantys dabartines naftos gavybos apimtis padidinti dvigubai – iki 2 mln. barelių per parą. Vasario 13 d. buvo pranešta, kad Iranas pradėjo ruošti tankerius, kuriais į Rusiją, Prancūziją ir Ispaniją atgabens 4 mln. barelių naftos. Ji iki šiol buvo laikoma talpyklose. Irano grįžimas į naftos rinką didins konkurenciją su Saudo Arabija ir kitomis „naftos karalystėmis“, ypač dabar, kai pasiūla rinkoje stipriai lenkia paklausą.
Trūksta pasitikėjimo
Naftos kainų karą pradėjusi Saudo Arabija pirmiausia stengėsi išstumti iš rinkos JAV skalūninės naftos įmones, kurios kėlė rimtą pavojų jos dominavimui rinkoje. Iš dalies tokia taktika pasiteisino: nemažai skalūnų naftos verslovių sustabdė arba nutraukė savo veiklą, nes žemų kainų sąlygomis ji tapo nerentabili. Tačiau 11 mln. barelių per parą išgaunanti Rusija saudams yra ne ką mažesnė problema nei amerikiečių skalūninės naftos bendrovės. Saudo Arabija, sukaupusi dideles tarptautines atsargas, gali ir toliau žvaliai siurbti naftą, nepaisydama žemų kainų. Venesuela, Rusija, Irakas ir kai kurios kitos naftos eksportuotojos ilgai jų neatlaikys. Viena vertus, tai didina „naftos karalysčių“ tikimybę susitarti dėl bendrų veiksmų mažinant gavybos kvotas, kita vertus, negalima pamiršti ir apie esminius geopolitinius nesutarimus tarp Saudo Arabijos ir Irano bei Rusijos. Kremliaus kurstomas karas Sirijoje apsunkina galimybes tartis dėl naftos kainų didinimo, nors tai būtų labai naudinga ir Rijadui, ir Maskvai. Kita vertus, naftos verslo reikaluose Saudo Arabijos valdžia visada demonstravo šaltą racionalumą: matydama didesnę naudą, ji gali stumtelėti į šalį tai, kas trukdo siekti finansiškai svarbesnio tikslo.
Tačiau, kai kurių ekspertų manymu, didžiausia galimo Rijado ir Maskvos bendradarbiavimo, siekiant pakelti naftos kainas, problema – klausimas, ar galima pasitikėti rusais. Praeityje Maskva jau buvo pagauta už rankos, kai vieningus „naftos karalysčių“ veiksmus, dėl kurių buvo susitarta, palaikė tik žodžiais, o ne veiksmais. Saudo Arabija nenori apsikvailinti ir sumažinti gavybą, patikėjusi Rusijos pažadais padaryti tą patį ir prarasti išsikovotą rinkos dalį, jei tie pažadai pasirodytų tušti. Tad abiejų šalių ministrų susitikimas Katare panašesnis į Rijado norą įsitikinti, ar Vakarų sankcijų ir pigios naftos į kampą įvarytas Kremlius iš tikrųjų yra „prinokęs“ patikimiems ir suderintiems veiksmams naftos rinkoje. Jei taip būtų iš tikrųjų, slaptoji naftos diplomatija pasauliui tikrai galėtų pateikti didelių siurprizų.
