Yra du būdai, kaip šnipinėjimo žinyba gali įrodyti savo vertę valstybei, kuriai tarnauja. Ji gali būti iš tiesų naudinga (tarkime, nustatyti aktyviai ieškomo teroristo buvimo vietą) arba jos gali bijoti ir nekęsti priešininkai, norintys ją apšmeižti (pavyzdžiui, kai per svarstymus Kongrese ji vadinama rimta grėsme). Tačiau kai šnipinėjimo žinyba daro ir viena, ir kita, jos vertė nekelia jokių abejonių.
Kai prasidėjo krizė Ukrainoje, Kremlius beveik neabejojo Rusijos GRU (Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba, rus. Главное разведывательное управление Генерального штаба) karinės žvalgybos aparato svarba. Toji žinyba ne tik pademonstravo, kokiu būdu Kremlius gali naudoti ją kaip svarbų užsienio politikos instrumentą, suplėšydama šalį į gabalus su nedidelės agentų grupelės ir didelio ginkluotės kiekio pagalba. GRU parodė visam pasauliui, kaip Rusija ketina kariauti ateities karus. O kariaus ji derindama slaptumą ir diversijas, panašiais į tiesą argumentais neigdama faktus ir su chirurginiu tikslumu naudodama jėgą. GRU remiami sukilėlių daliniai traukiasi, spaudžiami Kijevo pajėgų, tačiau geopolitinis landšaftas jau pasikeitė. GRU grįžo į globalaus šnipinėjimo žaidimą ir, turėdama jo schemą, jau artimiausiu metu taps rimtu iššūkiu Vakarams.
Pastaraisiais metais likimas nebuvo palankus GRU. Kadaise tai buvo turbūt didžiausias žvalgybos padalinys Rusijoje, turintis visose šalies ambasadose savarankiškus taškus (vadinamąsias rezidentūras), plačius slaptų agentų tinklus ir devynias specialiosios paskirties pajėgų brigadas, žinomas kaip „specnazas“ (rus. спецназ).
Tačiau 2013 m. pradžioje GRU atsidūrė kritinėje situacijoje. Nuo 1992 m. ši žinyba buvo atsakinga už operacijas artimajame užsienyje, kaip vadinamos buvusios sovietinės respublikos. Tačiau atrodo, kad Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui GRU vis dažniau ėmė atrodyti netinkamu instrumentu šiems tikslams siekti. (...) Putinas nusprendė, kad GRU privalo prisiimti dalį atsakomybės už toli gražu ne idealius Rusijos veiksmus per invaziją į Gruziją 2008 metais. Maskvoje vyravo nuomonė, kad žinybos koncentravimasis į sukarintų smogiamųjų grupuočių vykdomas „dinamiškas operacijas“, pernelyg pasitikint savo jėgomis, neatitinka laiko dvasios kibernetinių karų ir naftos politikos amžiuje. (...)
Nuo 2008 m. žinyba pergyveno keletą negailestingų personalo mažinimų ir tai vyko tuomet, kai didelė Rusijos žvalgybos ir kontržvalgybos institucijų dalis stabiliai gaudavo didesnį finansavimą. Aštuoniasdešimt iš šimto GRU generolų buvo atleisti iš darbo, perkelti į kitas pareigas ar paliko tarnybą. Diduma specialiųjų pajėgų tapo pavaldi reguliariajai kariuomenei. Rezidentūras mažino (kartais iki vieno karininko, kuris dirbo kaip karinis atašė). (...) 2013 m. pabaigoje Kremlius mąstė apie GRU statuso pakeitimą, perdarant GRU iš Vyriausiosios valdybos į paprastą valdybą, tai būtų tapę galingu smūgiu tarnybos prestižui ir jos galimybėms dalyvauti politikoje.
Tačiau tai, ką Kremlius kadaise laikė GRU trūkumais – išskirtinis dėmesys artimajam užsieniui, koncentravimasis į prievartą, o ne į gudrybes ir apsukrumą, bei chuliganiškas elgesio būdas (įskaitant pasirengimą žudyti užsienyje), – virto žinybos pranašumais.
Krymo užgrobimas beveik be kraujo praliejimo kovo mėnesį buvo vykdomas pagal Vyriausiosios operatyvinės valdybos prie Generalinio štabo paruoštą planą, kuris didžiąja dalimi rėmėsi GRU pateikta žvalgybos informacija. GRU prieš tai visapusiškai tyrinėjo šį regioną, sekė ten esančios Ukrainos kariuomenės veiklą, slapta klausėsi pokalbių. Valdyba ne tik užtikrino priedangą „žaliesiems žmogeliukams“, kurie staigiai užėmė strategiškai svarbius pusiasalio objektus ir tik paskui išsidavė, kad yra Rusijos kariai. Dauguma iš jų – arba buvę, arba esantys GRU specialiosios paskirties būrių kariai.
Šiandien atsiranda vis daugiau įrodymų, kad vadinamasis „Donecko liaudies respublikos“ gynybos ministras Igoris Strelkovas (Girkinas) yra GRU karininkas arba priklauso jo rezervui. (...) Nors dauguma sukilėlių rytų Ukrainoje – vietiniai ar rusiški „kariniai turistai“, kuriuos skatina, ginkluoja ir remia Maskva, atrodo, kad jų gretose yra ir kuratorių iš GRU, padedančių gabenti per sieną ginklus ir žmones.
Kai gegužės pabaigoje Ukrainos rytuose atsirado batalionas „Vostok“, tapo aišku, kad GRU visiškai atsikūrė. (...) Jis įsitvirtino kaip „stipriausias šuo gaujoje“ ir pradėjo rinkti ukrainiečių savanorius, kurie pakeitė išvažiavusius namo čečėnus. Perbėgėlis iš Ukrainos saugumo tarnybos Aleksandras Chodakovskis vėliau pareiškė, kad tai jis yra šio bataliono vadas, tačiau atrodo, kad iš pradžių jam vadovavo GRU atstovai. Pagrindinė „Vostok“ užduotis turbūt buvo ne kova su reguliariąja Ukrainos kariuomene (nors taip pat ir tai), o profesionalus ir griežtas sukarintų grupių suvaldymas, kad prireikus Maskva galėtų jas priverstinai kontroliuoti.
Batalionas „Vostok“ nedviprasmiškai parodė, kokia yra Rusijos strategija: Kremlius nenori veltis į atvirą konfliktą su kaimynais. Vietoj to Ukrainoje kariaujamas „nelinijinis karas“, kuriame derinama atvira jėga, dezinformacija, politinis ir ekonominis spaudimas ir slaptos operacijos. Galbūt tie patys metodai bus naudojami ir ateityje. Tokio pobūdžio operacijose GRU pranoksta visus.
Galų gale, Maskva neketina atsisakyti savo pretenzijų į pasaulinės galybės vardą ir artimiausiu metu pagrindinis Kremliaus užsienio politikos tikslas bus sukurti ir išlaikyti Rusijos hegemoniją Eurazijoje. O šiuose reikaluose GRU yra stipresnė už bet ką. (...)
Maskvos sluoksniuose baigėsi kalbos apie Vyriausiosios valdybos statuso pakeitimą. GRU reputacijos ir svorio atkūrimas reiškia, kad ji vėl tapo aktyvia žaidėja amžinuose Rusijos žvalgybos bendruomenės pokiliminiuose karuose. Tačiau svarbesnis yra kitas momentas. Visa tai reiškia, kad GRU veiksmai kitose šalyse greičiausiai suaktyvės ir Vyriausioji valdyba taps tokia pat agresyvi, kokia buvo anksčiau.
GRU atgimimas taip pat rodo, kad „nelinijinio karo“ doktrina – tai ne laikina priemonė, tapusi atsaku į Ukrainos specifiką. Kaip tik taip Maskva planuoja „stumti“ savo interesus šiandieniniame pasaulyje. Pasaulis kol kas to neįsisąmonina, nors Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas praeitais metais pakankamai aiškiai nurodė tokią perspektyvą mažai kam žinomame kariniame Rusijos žurnale. Jis rašė, kad nauji karo metodai numato „platų politinių, ekonominių, informacinių, humanitarinių ir kitų nekarinių priemonių, (...) paremiamų slaptais kariniais veiksmais, naudojimą“, ir ne paskutinis vaidmuo šiuo atveju tenka specialiosios paskirties pajėgoms.
Tokiuose konfliktuose dalyvaus žvalgai, diversantai, hakeriai, įvairios apgaulės aukos ir samdiniai. O tai kaip tik tas rinkinys, kuriuo disponuoja GRU. Net po to, kai didelė dalis žinybos „specnazo“ buvo perduota kariuomenei, ji vis dar turi specialiuosius dalinius, kurie apmokyti žudyti, vykdyti diversijas ir klaidinti priešą, ką įrodė įvykiai Ukrainoje. Taip pat GRU pademonstravo savo sugebėjimą dirbti su pačiomis įvairiausiomis nestandartinėmis asmenybėmis (pradedant partizanais ir baigiant banditais). Manoma, kad nuteistas prekiautojas ginklais Viktoras Butas buvo neetatinis GRU agentas. Ši kontora ne itin skrupulingai pasirenka žmones bendradarbiavimui, o tai reiškia, kad niekada negali būti visiškai tikras, kas jai dirba.
Šioje situacijoje NATO ir Vakarai vis dar neturi efektyvaus atsako. Aljansas – kaip karinis blokas, sukurtas tiesioginei ir neužmaskuotai atakai atremti, jau yra sunkioje padėtyje, nežinodamas, ką daryti (...). NATO gali būti stipresnė grynai karine prasme, bet jeigu Rusija suskaldytų Vakarus politiškai, pradėtų vykdyti paneigiamas operacijas su trečiųjų šalių pagalba ir užpultų strategiškai svarbius asmenis ir objektus, taptų visiškai nesvarbu, kas turi daugiau tankų ir kieno geresni naikintuvai. Kaip tik tokio pobūdžio veiksmams ir ruošiasi GRU.
Markas Galeotti („Foreign Policy“, JAV)
