Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas
„Baisiausia sovietinės kariuomenės santykių versija – statutinis muštras dieną ir kalėjimo santykius atitinkanti netvarka naktį“, – laidoje „Nelaisvės anatomija“ sakė slaptoje sovietinėje povandeninių laivų bazėje tarnavęs Valdas Kilpys.
Slapta bazė
Valdas Kilpys. Man nusišypsojo „laimė“ tarnauti už poliarinio rato. Vietovė tuo metu oficialiai buvo vadinama „Miestelis 150“, o neoficialiai... Tie, kurie turi ūpo, dabar jau gali susirasti... Yra toks miestas Zaoziorsk. Tai – pagrindinė šiaurės karinio laivyno (Rusijos – aut. past.) povandeninių laivų bazė.
Donatas Valančiauskas. Ta pati karinė bazė, iš kurios tas garsusis „Kurskas“ išplaukė ir nebegrįžo?
V.K. Būtent. Kai aš tarnavau, „Kurskas“, ko gero, dar į vandenį nebuvo nuleistas, bet išplaukė jis paskui būtent iš ten ir nebeparplaukė.
D.V. Tai tamstai teko tiesiogiai laikyti rankose „tėvynės branduolinį skydą“ ir po pusmetį po vandeniu gyventi? V.K. Ne. Pačioje pradžioje buvau užrašytas į laivyną, kaip kažkoks ten borto signalizuotojas, bet paskui – jau atskira istorija, kaip aš tų trejų metų išvengiau, nes tarnyba laivyne buvo būtent trys metai. Kadangi buvau nemažai sportavęs, mokęsis kovos menų, šokinėjęs parašiutu DOSSAF’e (sovietinė draugija armijai ir laivynui remti – aut past.), kad vietoje Kronštate esančio Baltijos jūros laivyno mokomojo pulko (rus. „učiebkės“) mane išsiuntė į Šiaurės laivyną. Ten papuoliau į apsaugos dalinį, kuris ir buvo skirtas saugoti kariniams laivams, balistinėms raketoms, povandeninėms gamykloms ir saugykloms. Mat ten – tikrai didžiulė karinė infrastruktūra, turbūt net sunkiai eilinio lietuvio galvai įsivaizduojama.
Tomas Čyvas. Į elitinį dalinį patekote? V.K. Nei elitinis, nei ne elitinis. Negaliu lyginti, nes buvau būtent ten, tačiau pašaudymo, pabėgiojimo po sopkas ir panašių dalykų pakako, o gal net ir per daug buvo. Mūsų užduotis buvo saugoti bazę, o kai atplaukdavo tie didieji (kiek žinau, tai ir dabar yra didžiausi pasaulyje povandeniniai laivai) „Akula-941“, kurie NATO terminologijoje vadinami „Typhoon“, – stovėti bei saugoti, kol iškraus balistines ar sparnuotąsias raketas ir veš į saugyklas.
Vogdavo spiritą
D.V. Nuo ko saugodavote?
V.K. Iš tiesų tai – geras klausimas. Galbūt nuo girtų jūreivių, nes ten aplink žmonių nelabai yra. Kad patektum į tą iškyšulį, reikėjo važiuoti vieninteliu keliu su trimis patikrinimo punktais. Buvo tiesiamas geležinkelis, bet dėl kažkokių priežasčių nebaigtas. Jei sutinki žmogų, tai jis – arba kariškis, arba kažkas, kas susiję su kariškiu. D.V. Nuo girtų jūreivių? Atominėje bazėje pasitaikydavo pakaušusių atomininkų?
V.K. Ir taip, ir ne. Ten, kur vykdavo tie rimtesni dalykai, pakaušusių gal nelabai ir matydavai. Alkoholis didelė problema nebuvo. Čia gal toks lengvas epizodas iš tos visos netvarkos. Kai parplaukdavo iš reido povandeninis laivas, kaip jau sakiau, mūsų reikalas buvo stovėti ant pirso ir saugoti, kad niekas neprieitų, išskyrus su tuo susijusius specialistus. Matrosai, kurie tarnavo slaptajame dalinyje (rus. „sekretčikai“), už vieną litrą techninio spirito prašydavo mūsų, kad galėtų palįsti po tentu ir, kol raketa bus gabenama, iš pirso iki saugyklos galėtų pavogti visą spiritą. Iš to mums atitekdavo litras. Kitu atveju tiesiog neleisdavome, nes buvome ginkluoti iki dantų.
D.V. Tai konvertuojama valiuta buvo litras ar puslitris spirito? Rublis apyvartoje nedalyvavo?
V.K. Mes tiesiog žinojome, kad jie iš vienos raketos išpila 3–4 litrus spirito. Sandėris, manau, visai korektiškas. D.V. Bet juk spiritas tai techninis?
V.K. Dykumoje ir tai yra vandens.
T.Č. Artimiausias gastronomas buvo nelabai arti?
V.K. Gastronomo išvis nebuvo, tai buvo karinis miestelis, kur tokio dalyko tarsi ir negalėjai gauti. Tiesa, antrais tarnybos metais mes tam tikrą kanalą suderinome. <...> Kadangi štabe tarnavo toks vienas vakarų ukrainietis, jis iš štabo pavogdavo pažymas apie tai, kad tau yra atėjęs siuntinys. Taip „šaknelės“ nepatekdavo viršilai į rankas ir mes galėdavome paslapčia patys nubėgti į paštą bei pasiimti tuos siuntinius. Dalis jų būdavo su ukrainietiška gorilka. Mat [bendra tvarka] dalinio viršila buvo atsakingas už siuntinius. Jis nueidavo į paštą ir tuos siuntinius centralizuotai parnešdavo. Būdavo net atskiras ritualas, kai ateini pas jį į atskirą kambarėlį, „atidaromas“ siuntinys ir tam tikrą dalį turi pasidalyti su viršila.
Rikiuotis ant palangių
T.Č. Štai ir prieiname prie santykių. Dalinys rimtas – branduolinis skydas ir t. t. Kaip ten viskas vyko – pagal statutą ar ne visai?
V.K. Pačia bendriausia prasme visus [sovietų kariuomenės] dalinius buvo galima skirstyti į statutinius ir nestatutinius. Pas mus buvo bene pati blogiausia versija. Dieną mes buvome beprotiški statutiniai, nes treniruodavomės, bėgiodavome, šaudydavome ir panašius dalykus išdarinėdavome, reikalingus geram sargybiniui, o naktį prasidėdavo visiška netvarka. Nė vienas iš karininkų ar puskarininkių nakčiai nelikdavo, o iš kitų dalinių ateidavo kažkokie visiškai jaunučiai mičmanai ir vykdavo pačios aukščiausios prabos „diedovščina“ arba nestatutiniai santykiai. <...> Man pasisekė ta prasme, kad buvau pakankamai stiprus ir neprastai treniruotas jau iki tarnybos. <...> Susimušiau turbūt jau trečią dieną su pačiu stipriausiu dalinio žmogumi. Mušimas naktį, bent jau mūsų dalinyje, būdavo kasdienybė. Vakarinis ritualas. Būdavo net speciali komanda „stroitsa na podakonnikach“ (rikiuotis ant palangių). Kadangi langai būdavo pakankamai žemi, visi išsirikiuoja ir niekas negali išsitiesti. Tada būna komanda išsitiest. Jei išsitiesi, nukrenti. Vėl gauni atitinkamą kiekį smūgių – vėl stoji.
T.Č. Ar seksualinės prievartos atvejų buvo?
V.K. Buvo. Seksualinės prievartos atvejų buvo, ir tikrai nemažai. Pas mus buvo gana stipri turkų kalbinės grupės atstovų kompanija, kuri susivienijo su uzbekais. Iš kiekvieno šaukimo, kas buvo visiems žinoma, nusižiūrėdavo silpnesnius ar baltapūkius. Kitas dalykas, bent jau mano tarnybos metu, buvo rimtos muštynės. Susirinkome netgi atskirai ant tilto. Ir su peiliais. Trejetą išvežė.
T.Č. O buvo kažkokių bylų, nagrinėjimų? V.K. Ne.
D.V. Sakote, susimušėte jau trečią dieną? Tai tas stipriausias dalinio žmogus ėjo pro šalį ir nutarė duoti tamstai į nosį?
V.K. Ne visai taip. Iš pradžių būdavo ritualinis mušimas. Aš nebuvau tam nusiteikęs, kaip minėjau. Tada ten buvo tokia unikali vieta, kur vykdavo vietiniai „teismai“, – džiovykla. Ten ir pasikalbėjome.
Nei skųstis, nei bėgti
T.Č. Klausantis tokių istorijų, atsiranda balsų, sakančių, kad armijoje neva nemėgo skundikų. Kokia tiesa? Kam ten pasiskųsti buvo galima?
V.K. Ten, kur aš tarnavau, skųskis nesiskundęs, – geriau tikrai nebus. Niekas tokių minčių net ir neturėjo. Jei kažkam šaudavo į galvą, neišlaikydavo nervai, tai buvo pora savižudybės atvejų arba tiesiog iš posto pasiimdavo žmogus automatą ir išeidavo, kur akys veda. Be abejo, tada arba rasdavo sušalusį, arba pareidavo pats apsisnargliavęs, nes eiti nebuvo kur. Vienintelis žmogus, kurs visgi pabėgo iš šitos bazės, buvo lietuvis. Tai buvo turbūt 1989 m. Prisidėjau ir aš. Tai – kauniškis, jei jis klausosi šios laidos, būtų smagu ir susitikti.
T.Č. Kur ir kaip jis pabėgo?
V.K. Tuo metu aš buvau „batalėrščikas“, šnekant sausumos kariuomenės žargonu, – sandėlininkas („kaptiorščikas“). Galėjau gauti civilius rūbus ir galėjau suorganizuoti jam bilietus. Pabėgimą surengti nebuvo sunku, nes žmogelis puikiai piešė, o kariuomenėje, išeinant į atsargą, būdavo piešiami tokie keisti albumai. Tarnavo jis autodalinyje, iš kurio kartkartėmis važiuodavo keli sunkvežimiai į Murmanską. Tiesiog jis susitarė su budinčiais, kad du kartus, per naktinį patikrinimą, kažkas suriks „aš“, ir niekas nežymės jo kaip nesančio. Neva jis tuo metu pieš „dembeliams“ tuos albumus. Taigi, suorgaanizavau jam rūbus ir bilietus iki Leningrado, o iš Leningrado – į Vilnių. Su to paties autodalinio sunkvežimiu, pasislėpęs po skudurais, žmogelis sėkmingai pravažiavo pro patikrinimo postus iki Murmansko, kur jau persirengė civiliais rūbais. Buvome apskaičiavę taip, kad po minėtų dviejų naktų jis jau turėtų būti netoli Lietuvos sienos. <...> Mane buvo išsikvietęs „ypatingasis skyrius“, bet ten viskas buvo labai korektiškai, nors jie ir įtarė, kad prisidėjau. Tiesiog klausė, ar aš ketinu bėgti. Atsakiau, kad ištarnausiu iki galo (grįžo po 1991 m. sausio – aut. past.), ir tiek.
D.V. Kaip po Kovo 11-osios į lietuvius žiūrėjo karininkai?
V.K. Šiaip į lietuvius žiūrėjo gerai. Problemos gal prasidėdavo tada, jei dalinyje lietuvių būdavo per daug. Prasidėdavo konkurencija. <...> Mes, savo dalinyje visi iš Pabaltijo, buvome vieninga komanda. D.V. Ar negaila dvejų prarastų metų? Jei jūs manęs klausiate, ar aš vėl eičiau ten pat tarnauti, turėdamas pasirinkimą, – aišku, kad ne. O jei klausiate, ar noriu, kad iš manęs atimtų įgytą patirtį, – irgi ne. Jei bandote netiesiogiai paklausti, ar Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės, – atsakau, kad taip. <...> Trijų mėnesių gal ir neužtektų, bet pusės metų, viską racionaliai suorganizavus, būtų užtektinai. <...> Juolab kad už poliarinio rato neišsiųs ir karšti mamos kotletai garuos už tvoros.
