Nuobodulys, nesibaigiantys barniai, dingusi aistra... Mintys apie skyrybas neduoda ramybės, bet kai ateina laikas veikti, pradedame abejoti. Kas mus sulaiko?
„Kai palikau vyrą, mane nustebino žmonių reakcija – ne vienas man pasakė: „Jei turėčiau daugiau drąsos, padaryčiau tą patį“, – pasakoja Sesilė, kuriai prireikė net trijų metų pasiryžti skyryboms: „Nebuvau pasiruošusi skirtis, žinojau, kad tai bus ilgas ir nemalonus procesas. Norint pasiryžti tokiam žingsniui reikia būti psichologiškai stipriam.“ Gyvenimas drauge tapo nepakenčiamas ir sudėtingas? Atrodo, jau viską esate išbandę, bet niekas nesikeičia ir negerėja? Nuobodulys, atšalę santykiai, nuolatiniai ginčai ir dingusi aistra... Ar jau vertėtų susimąstyti apie skyrybas? Ši idėja nesąmoningai bręsta galvoje, bet ar nuo minčių reikėtų pereiti prie veiksmų? „Nuo tos dienos, kai noras suardyti sąjungą užgims jūsų sieloje iki momento, kai sprendimas jau bus priimtas ir jūs išdrįsite apie tai pranešti savo antrajai pusei, prabėgs nemažai laiko <...>. Praleisti šį svarstymų periodą būtų pernelyg skausminga, tuo net neabejokite. Pats sprendimas skirtis sukrečia, bet kančios prasideda dar gerokai anksčiau. Kad ir koks būtų noro skirtis motyvas, sprendimas draskys širdį ne mažiau nei pačios skyrybos“, – teigia Gabrielis Matzneffas knygoje „Apie išsiskyrimą“. Būtinybė palikti sutuoktinį atrodo neišvengiama. Giliai viduje mes žinome, kad atėjo laikas išeiti, bet nedrįstame, dvejojame ir vis tikimės, jog viskas susitvarkys. Ko mes bijome?
Baimė versti kentėti kitą
Niekas nenori versti kentėti žmogaus, kurį mylėjo, ypač jei jis nieko blogo nepadarė. Mūsų „įgimtas gerumas“ nėra vienintelė priežastis. Kodėl vien tik mintis apie išėjimą sukelia žudantį kaltės jausmą? Iškart pasijuntame atsidūrusios „blogiukės“ vaidmenyje, esame smerkiamos ir vadinamos žiauriomis, nes paliekame tą žmogų, kuriam esame viskas. Jei anksčiau poroje moteris atliko pavyzdingos motinos ir namų židinio kurstytojos vaidmenį, staiga ji tampa nekenčiama šeimos ardytoja, o tokia tapti nenori nė viena iš mūsų. „Neturėjau jokių priekaištų, mano vyras buvo nuostabus, bet aš jo nebemylėjau. Pykau ant savęs, tačiau nieko negalėjau padaryti“, – pasakoja 22-ejų Julija. Dingus potraukiui, prapuolė ir meilė. Ji nusprendė subtiliai palikti Stefaną: užsiminė, kad jai trūksta autonomijos ir laisvės, kad norėtų dažniau išeiti su draugėmis. Tačiau vyras užuominos nesuprato (arba nenorėjo suprasti) ir moters mintyse kilo dvejonė: „O jei visą tą laiką ėjau klaidingu keliu? Ką veikiu su šituo žmogumi? Gal tikrai viskas baigta?“ Galiausiai supratęs Julijos užuominas, Stefanas pagrasino nusižudyti sakydamas, kad negali gyventi be jos: „Jis man užkrovė atsakomybę už savo gyvybę.“ Moteris, žinoma, jautėsi kalta ir todėl tiesiog dingo iš sutuoktinio gyvenimo. Stefanas taip ir nenusižudė.
Baimė pasijusti apleistai
„Be dvejonių palikti yra dar ir baimė pasijusti apleistam“, – teigia psichoanalitikė Ana Debaredė. Tokia yra vaiko baimė, kuri kyla šiam supratus, kad iki tol buvusi neišskiriama jo ir motinos sąjunga subyra. Kai mama atitolsta, vaikas, dar neturintis laiko sampratos, jaučiasi apleistas. Tam, kad padėtų atžalai priprasti prie motinos nebuvimo ir sumažintų ilgesį, tėvai duoda jam „doudou“ (prancūzų kultūroje vaikui brangus arba mamą primenantis ar jos kvapą turintis daiktas, su kuriuo vaikas pripratęs miegoti). Daugeliui moterų, lygiai taip pat kaip ir vaikui reikia to simbolinio „doudou“ kurį galėtų apsikabinti naktį, o jo rolę moters gyvenime atlieka partneris. Išeiti – tai reiškia prarasti šį ramybės teikiantį ritualą ir pasijusti apleistai. „Skyrybos sukelia apleistumo jausmą, sukuria tuštumą, kurią visą gyvenimą stengiamės kažkuo užpildyti“, – priduria A. Debaredė. Pasak psichoanalitiko ir porų terapeuto Jeano Georgeso Lemaireʼo, „būti priklausomam nuo kito, tai būdas apsisaugoti nuo apleistumo jausmo“. Jis taip pat priduria, kad „baimę būti apleistiems žymiai dažniau jaučia vyrai, ypač sulaukę 40-ies“. To paties amžiaus vaikų turinčios moterys retai patiria šią baimę.
Baimė, kad būsi pakeistas kitu
Anė ir Bertrandas susipažino dar paauglystėje, kartu dirbo ir turi du bendrus vaikus, bet bėgant metams meilė išblėso. Vieną dieną Anne sutiko kitą vyrą, kurį įsimylėjo, bet nedrįso arba nenorėjo palikti savo vyro. Apie tai sužinojęs Bertrandas negalėjo susitaikyti su šia mintimi, bet skirtis taip pat nenorėjo. Santykiai jau tada buvo pasmerkti, nors skyrybos įvyko tik po kelerių metų. „Mes gyvenome kaip brolis ir sesuo besidalijantys kambariu“, – prisimena Bertrandas. Po tokio žmonos poelgio jis pasijuto ne tik atstumtas – buvo įžeistas jo vyriškumas. Vieną dieną Bertrandas sutinko kitą jo geidžiančią moterį, kuri sužadina žmonos sutryptą vyriškumą. Jis nusprendžia palikti Anę ir negali suprasti, kodėl žmona ant jo pyksta, nes ji nuolatos kalbėjo apie skyrybas. Paradoksalu? Žmogui, nematančiam skirtumo tarp sąvokų palikti ir būti paliktam, tai yra vienas ir tas pats dalykas. Moteris, ką tik savo noru palikusi gyvenimo partnerį, puola į depresiją. Paveikta savo pačios minčių, ji jaučiasi tarsi pati būtų palikta. Faktas, kad ji yra iškeista į kitą moterį, Anei yra nepakenčiamas. Moteris pasijunta lyg maža mergaitė išgyvenanti Edipo kompleksą: ji susiduria su konkurente (savo motina, pgl. Edipo kompleksą), kuri savinasi jos vyrą (tėtį), kurio mergaitė geidžia. Norėdamos išvengti šios žiaurios konkurencijos, nors ir nepatenkintos savo pora, kai kurios moterys pasirenka nesiskirti – mieliau lieka su nebemylimu vyru, bet kitai jo neatiduoda. Dažnai sutinkamas pavyzdys, kai moteris, ketinanti palikti savo partnerį, apsigalvoja sužinojusi, kad atsirado konkurentė, bandanti suvilioti jos vyrą. Konkurencija vėl pakursto jau seniai užgesusią aistrą.
Vienatvės baimė
„Individo gebėjimas būti vienam – tai vienas pagrindinių žmogaus emocinio vystymosi ženklų, rodančių jo brandą. Tiek kūdikystėje, tiek vėlesnėje vaikystėje vaikai turi išgyventi vienatvės patirtį“, – aiškina garsus britų vaikų psichiatras Donaldas Winnicottas. Psichoanalitikė Melanė Klein linkusi manyti, kad gebėjimas būti vienam yra mūsų egzistencija, o realiame gyvenime tai netgi siekiamybė. Gera motina, kaip teigia D. Winnicottas, išmokys savo vaiką nebijoti vienatvės ir taip išugdys jo vidinio saugumo jausmą, paruoš gyvenimui su visais jame laukiančiais sunkumais. Neįgijęs šio vidinio saugumo jausmo, žmogus neišvengiamai bijos likti vienas. Su laiku ši baimė perauga į pasitikėjimo trūkumą ir savęs menkinimą. Savimi nebepasitikinti moteris pasirenka likti su tuo, kurį kažkada pasisekė suvilioti. Nuo tam tikro amžiaus moterys pradeda abejoti pačios savimi, taip pat ir kitais. Toks susirūpinimas atsiranda, kai moteris pasijunta „nurašyta“ visuomenės. Laisva ir neužimta moteris kelia baimę, bet kartu yra siekiamybė kitoms moterims. Neužimta, vadinasi geidžiama, todėl pavojinga – vyrai tokių moterų bijo, bet kartu ir geidžia.
Baimė prarasti saugumą
Visi tyrimai rodo, kad moterims skyrybos finansiškai labai nepalankios. Vyrai dažniausiai uždirba daugiau, o pašalpos ar alimentai, jei yra mokami, retai kada kompensuoja sumažėjusias pajamas po skyrybų. Dėl to atsiranda baimė atsisakyti finansinio ir kartu dvasinio saugumo. „Negaliu palikti savo vyro, nes niekada nesugebėsiu vaikams suteikti tokio finansinio saugumo, kokį jie turi šiandien.“ Ištekėjusi už mediko, Fanė yra viskuo aprūpinta. Ji dirba sekretore, bet iš šių pajamų niekada negalėtų įgyti tokio finansinio stabilumo. Vadinasi, ji lieka su vyrų tik dėl pinigų? Negalime nepaisyti pasąmoninio savisaugos instinkto, kurio vedamas žmogus nesaugumą kompensuoja turėjimu. Neretai pinigais kompensuojame meilės trūkumą. Galbūt jei Fanės vyras ir neturėtų pinigų, moteris vis tiek liktų su juo, bet gal pinigai, kaip saugumo garantas, priviliojo ją? Sesilė taip pat nuogąstavo: „Bijojau būti palikta svetimoje šalyje, kurios net kalbos gerai nemokėjau.“
Nesėkmės baimė
Psichoanalitikė ir šeimos terapeutė Régine Waintrater dažnai sulaukia ant skyrybų slenksčio atsidūrusių porų. Norėdami išgelbėti santykius ir patys vieni su šia užduotimi nesusitvarkydami arba tiesiog norėdami viską pradėti iš naujo, jie kreipiasi pagalbos į specialistą. Klasikinės, vadinamosios „vidurinio amžiaus“ skyrybos yra pačios skausmingiausios, nes sukelia siaubingą žmogų triuškinantį nesėkmės jausmą. Gyvendami šiuolaikinėje visuomenėje trokštame, kad mūsų santykiai pasisektų taip pat kaip karjera. Netekti idealios poros iliuzijos yra nelengva – šį įvaizdį susiformuojame dar vaikystėje, kai pasižadame, kad sukursime dar geresnius santykius, nei yra sukūrę mūsų tėvai. Nesėkmės atveju teisiame save, o vidinis balsas vis kartoja: „Tu susimovei, esi nevykėlis.“ Vis dėl to netekti iliuzijų būtina kiekvienai bręstančiai asmenybei. Gyvenime patiriame daugybę išsiskyrimų: pirmasis yra gimimas, vėliau išėjimas į mokyklą, paauglystė ir kiti esminiai gyvenimo pokyčiai, kai iš vieno etapo pereiname į kitą. Išsiskyrimai su mylimaisiais taip pat neatskiriama mūsų gyvenimo dalis (išsiskiria kas antra Paryžiaus ir kas trečia provincijos pora). Kaip ir bet kuris kitas reikšmingas gyvenimo sprendimas, išsiskyrimas sukelia vidinį konfliktą, kuris nepaisant skausmingų išgyvenimų dažniausiai išeina į gera. Neseniai amerikiečių atlikto tyrimo duomenimis, net 80 proc. moterų ir tik 58 proc. vyrų teigia pasijutę laimingesni po skyrybų. Daugeliui porų skyrybos yra puiki proga permąstyti savo prioritetus, lūkesčius ir poreikius renkantis kitą partnerį. Supratę, ko trokšta, žmonės į naująjį gyvenimą įneša daugiau kūrybiškumo.
Vaikai – „gera“ priežastis nesiskirti
„Poros dažnai lieka kartu dėl vaikų, – teigia sociologas Jeanas Claudeʼas Kaufmannas. – Tačiau vaikai tėra pretekstas.“ Psichiatro ir šeimos bei porų terapeuto Roberto Neuburgerio manymu, „dauguma porų yra įsitikinusios, kad skyrybos jau seniai būtų įvykusios, jei ne vaikai“. Toks tėvų požiūris labai neigiamai veikia vaikus, jie jaučiasi esą našta. Taip yra dėl vaikų polinkio perdėtai kaltinti save. Jei pasižiūrėtume į statistiką, pamatytume, kad net 85 proc. skyrybų atvejų vaikai lieka gyventi su mama ir daugiau nei pusė iš jų (54 proc.) nebemato savo tėvo. Tik 25 procentai prancūzų mano, kad nereikėtų traumuoti vaikų skyrybomis – jie yra pakankama priežastis likti kartu. Tačiau 65 procentai prancūzų mano priešingai, kad nesutarianti šeima yra netinkama aplinka augti vaikams. Tokiam požiūriui pritaria ir vaikai, sakantys kad geriau turėti išsiskyrusius, nei nuolat konfliktuojančius tėvus.
Statistika
• Nuo 1960 metų skyrybų skaičius padidėjo keturis kartus. • Šiandien, viena iš dviejų santuokų pasibaigia skyrybomis. • Skyrybos įvyksta vis anksčiau, ypač ketvirtaisiais bendro gyvenimo metais. • Trečiaisiais metais po skyrybų 60 proc. vyrų ir 45 proc. moterų (37 procentai turi vaikų) vėl sukuria šeima
