Valstybinės ir istorinės šventės rodo tautos charakterį. Ar tik nebus taip, kad vidutinio lietuvio politinį mentalitetą galima nusakyti pagal populiarios knygos – Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ – turinį? Apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių galybę ten prirašyta daug, apie Lietuvą ištikusias nelaimes – irgi nemažai, o apie demokratinės respublikos laikotarpį nuo 1920-ųjų Steigiamojo Seimo iki 1926-ųjų perversmo – ne kažin kiek.
Ar tokio mentaliteto pilietis suvokia, kad Seimas jį ir vėl „išdūrė“? Būtent prieš pat vasaros iškilmių maratoną, kada minimi Mindaugo karūnavimas, Durbės ir Žalgirio mūšiai, kada būta iškilmingų valstybinių laidotuvių, Seimas priėmė naujos redakcijos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą. Balsuodami už – tokių buvo 86 – parlamentarai lyg ir paisė Konstitucinio Teismo išaiškinimo, pagal kurį savivaldybių rinkimuose turi būti suteikta teisė kelti kandidatūras visuomeninėms organizacijoms ir pavieniams savivaldybių gyventojams. Tačiau Seimas nepajudino savivaldybių rinkimų esmės. O ji ir toliau, jei tiktai įstatymas kada nors įsigalios, bus naudinga politinėms partijoms. Tiksliau, jų nomenklatūrai.
Viena po kitos sekančios spalvingos iškilmės, kurių triukšme beveik nesigirdi diskusijų dėl „prastumtųjų“ įstatymo pataisų, verčia užduoti lyg ir kvailą klausimą: kokioje santvarkoje gyvename?
Taip jau susiklostė, kad liepą minimi Mindaugo karūnavimas, Durbės, Žalgirio mūšiai yra susiję su Lietuvos ir Vakarų santykiais. Ilgą laiką Vakarai lietuviams reiškėsi kaip užpuolikai kryžiuočiai. Tauta apgynė savo laisvę ir tapatybę. Mindaugas Vakaruose pasiekė nemenką diplomatinę pergalę – gavo karūną, o per Durbės ir Žalgirio mūšius vakariečiai gavo į kaulus. Lyginant anuos šlovingus laikus su nūdiena, peršasi mintis, kad Lietuva, nors ir įsitvirtino NATO, Europos Sąjungoje, savo politinį gyvenimą dabar linkusi tvarkyti anaiptol ne pagal vakarietiškus modelius. Lietuviška tapatybė išsaugota, tačiau kokia?
Gal šlovingų praeities pergalių nederėtų sieti su dabartimi? Žalgiris – sau, partinė nomenklatūra – sau? Tačiau juk daug kam patogu vaizduoti, kad jis skydu pridengia pažeidžiamą lietuvišką tapatybę – gina ją net nuo vakarietiškų skersvėjų – ir kartu nieko nevaizduodamas visu savo politiniu kūnu linksta priešinga kryptimi. Ne vienas politikas mieliau kalbės apie kovas su kryžiuočiais – kad tik nereikėtų liesti nemalonių dabarties klausimų. Jų prisikaupė daug, tačiau tas, kurį miniu, yra vienas kertinių: kokia bus savivalda, tokia bus ir demokratija.
Lietuvos politinė sistema stagnuoja. Demokratiškai išrinktos savivaldybių tarybos galėtų tą sistemą išjudinti. Tačiau kai kam tai nenaudinga, todėl ginami nedemokratiški apribojimai. Labai panašūs į rusiškus.
Menant šlovingą praeitį, verta pastebėti, kad visos tautos išrinkta aukščiausioji šalies pareigūnė turi karališkus reitingus. Valdovai dažnai vaizduojami su kalavijais. Tačiau populiarus tam įnagiui taikomas posakis „Be reikalo nepakelk!“ šįkart tinkamesnis būtų prezidentės plunksnakočiui, jeigu ji ketina pasirašyti Seime „prastumtą“ Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą. Šiam tikslui pakeltas ir panaudotas jos plunksnakotis vėl bus padėtas ant stalo tikrai be garbės.
