Prostitucijos ir prekybos moterimis atvejų sparčiai daugėja. Šiemet į Šiaulių vyskupijos Caritas vykdomą pagalbos projektą įsijungė beveik dukart daugiau prostitucijos aukų nei pernai, kone pusė jų — nepilnametės. Tokio augimo priežastys — ekonominis ir moralinis skurdas. Dažniausiai merginos vežamos į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Daniją, Graikiją, Ispaniją.
Darbo vieta — gatvė
Rasai (vardas pakeistas) greit bus trisdešimt. Ji atvirai pasakoja savo istoriją, bet nori likti neatpažinta: pradėjo, tikisi, naują — geresnį gyvenimą.
Rasos krytis prasidėjo prieš dešimtmetį: nuo netinkamos pažinties su būsimu vaikų tėvu. Mama nepritarė jos pasirinkimui, bet Rasa nepaklausė, pabėgo iš namų. Draugas, su kuriuo susilaukė vaikų, nuvylė. Gyvenimas darėsi vis sunkesnis, bet vyrui namai nerūpėjo. Rasos pastangos ėjo šuniui ant uodegos, viskas slydo iš rankų,
Jauna moteris užsispyrė negrįžti pas tėvus: nenorėjo pripažinti klaidos. Ieškojo darbo. Į skelbimą laikraštyje atsiliepė moteris. „Niekas man negrasino, tik apžaidė. Buvau nuo visko išsekusi, svėriau labai mažai. Man pasiūlė kavos, sulčių, užsakė pietus. Jaučiausi netgi skolinga“, — lemtingą susitikimą prisimena Rasa. Sutikta moteris pasiūlė būti masažuotoja.
Nepažįstamas vyras Rasą nuvežė į butą ir nieko neslėpdamas pasakė, koks iš tiesų laukia darbas. „Pati paslydau, — nesiteisina Rasa. — Jei protas būtų buvęs dabartinis, nieko panašaus gyvenime nebūtų įvykę“.
Atmosfera buvo slegianti, jautėsi bejėgė, girdėdama kalbas: „Mes turime “stogą“, mes stebime jus.“ Stengėsi nekišti nosies, kur nereikia. Jei ne artimųjų pastangos ir ašaros, Rasa gal iki šiol būtų ten likusi.
Po pirmojo paslydimo gyvenimas grįžo į vėžes. Įsidarbino, susirado naują draugą, bet asmeninis gyvenimas vėl nesisekė. Likusi gyventi viena su vaikais, įklimpo į skolas.
Gulėdama ligoninėje, susidraugavo su moterimi. Tik vėliau sužinojo, kad ši prekiauja merginomis. „Ir pati nebuvau tokia, kokia turėjau būti. Aš ja tikėjau, paskui ją ėjau. Galiausiai mane vėl įtraukė į prostituciją. Pirmame darbe bent buvau prestižinė, o čia — gatvinė“.
Vis giliau klimpdama į skolas, sutiko važiuoti dirbti į užsienį. Su sąlyga, kad nereikės stovėti gatvėje. Suteneris sutvarkė dokumentus ir jai, ir vaikams. Išvyko į Angliją. „Man pasakė: jei nori, kad tavo vaikai turėtų valgyti, eik dirbti“. Darbo vieta vėl buvo gatvė.
„Galvojau, kad mirsiu...“
Rasos pasigedo artimieji, kurie kreipėsi į policiją, labai stengėsi, kad dukra grįžtų gyva ir sveika.
Lietuvę, dirbančią gatvėje, pastebėjo policija. Rasa iš baimės dėl vaikų, kuriuos prižiūrėjo svetimi žmonės, dar bandė meluoti. Per vertėją policininkai merginai paaiškino netikį, kad ji pasiklydo gatvėje, kurioje klientų laukia merginos.
Rasą, kad nieko nenutiktų, visą laiką saugojo keletas policininkų. Įtariamieji buvo sulaikyti, o moteris su vaikais saugiai apgyvendinta policijos viešbučiuose. Buvo apklausiama, davė parodymus.
„Daug kas sako, kad esu laimės kūdikis, kad išsisukau iš įvairių pančių. Nors buvau ir stipriai primušta, priversta paragauti kokteilio iš alkoholio, amfetamino, “Viagros“. Galvojau, kad mirsiu...“ — nutyla.
Grįžusi į Šiaulius, pradėjo reabilitacijos kursą Lietuvos Caritas vykdomame projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“. Su vaikais vaikščiojo pas psichologę. Atsigavo, išbrido iš skolų, susitvarkė reikalingus dokumentus, kreipėsi į darbo biržą.
„Atsitiesiau padedama bendravimo. Carito moterys gelbėjo patarimais, supratingumu. Nesvarbu, kas aš buvau, kur nusiritau, kieno kaltė, iki šiol žiūri, kad nenukrisčiau ten, kur nereikia“, — sako Rasa. Ir nusišypso paklausta apie ateitį: “Esu optimistė“.
Prekyba žmonėmis intensyvėja
„Prekybos žmonėmis skaičiai sparčiai auga“, — sako Lietuvos Caritas vykdomo projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė Šiaulių regionui Marytė Puidokienė.
Jei pernai projekto darbuotojos džiaugėsi mažėjimu, nes per metus atėjo tik devyniolika naujokių, šiemet reabilitacijos programą jau pradėjo 27 naujos merginos ir moterys (iš viso šiemet dirbama su 41 nukentėjusiąja). Net vienuolika naujokių yra nepilnametės. Jauniausiajai — tik keturiolika metų.
„Nepilnametės į prostituciją įtraukiamos vis dažniau. Pastaraisiais metais pastebime, kad kone visas jas apsukrūs yyrukai vertė vartoti narkotikus, kad ateityje galėtų seksualiai išnaudoti“, — sako M. Puidokienė.
Kokios prostitucijos aukų augimo priežastys? Pasak M. Puidokienės, pagrindinė varomoji jėga, skatinanti sekso industriją, yra ekonominis ir moralinis skurdas bei vyrų kuriama paklausa. „Ekonominei situacijai suprastėjus, merginos, moterys atsidūrė sunkesnėje padėtyje nei vyrai. Bet koks pasiūlymas dirbti teikia džiaugsmo, į jį nežiūrima kritiškai, — sako M. Puidokienė.
Iliuzijos greitai baigiasi
M. Puidokienės ir jos kolegės socialinės darbuotojos Astos Lučinskienės veiklos teritorija — Šiaulių vyskupija bei Akmenės ir Mažeikių rajonai, priklausantys Telšių vyskupijai.
Važinėdamos po rajonus, moterys mato neapsakomą skurdą: ne visi patikėtų, jog XXI amžiuje dar galima taip gyventi. O įtraukimas ar įsitraukimas į prostituciją, pasak M. Puidokienės, yra šeimoje, mokykloje neišspręstų socialinių problemų pasekmė.
„Kai aplankome šeimą, pamatome tiek problemų! Pirmiausia surašome, ką reikia nuveikti, ir važiuojame į tarnybas, kurios turi tą darbą daryti. Reikalingos socialinės konsultacijos, naujų įgūdžių mokymas. Merginos, augusios socialinėje atskirtyje, nežino paprasčiausių dalykų“, — sako M. Puidokienė.
Apie problematiškas šeimas informaciją renkasi ir apsukrūs vyrukai — suteneriai, verbuotojai, kurių yra gausu ir atkampiuose kaimuose, ir miestuose. Sužino apie merginas, kurios nori pabėgti iš smurtaujančios šeimos, nuolatinio skurdo.
Būna, kad paperka dovanomis — cigaretėmis, niekučiais, dėmesiu. Net ir tokios smulkmenos šioms merginoms reiškia daug. Jos patiria fizinį smurtą, iškreiptus santykius, nors mėlynės dar būna neišgijusios, pačios grįžta pas apsukruolius. Nes namie — dar blogiau, o kur rasti saugumo, nežino.
Dauguma nukentėjusių merginų būna menko išsilavinimo, reta baigusi pagrindinę mokyklą, jas kamuoja neįgalumas, psichikos, intelekto sutrikimai. Tiesa, pastaruoju metu pasitaiko aukų ir su aukštuoju išsilavinimu.
Beveik 90 procentų į prostituciją įtrauktų ar įsitraukusių merginų yra iš pažeidžiamiausio socialinio sluoksnio. Vaikystėje jos patyrusios seksualinę prievartą, fizinį, psichologinį smurtą šeimoje nuo patėvių, motinos draugų, net brolių. Dar vaikystėje prievartautų merginų sąmonėje susiformuoja iškreiptas lyčių supratimas. Net tiesiogiai pasiūlius padirbėti prostitute užsienyje pažeidžiamos merginos užkimba: patiki iliuzija, jog padirbės, grįš namo ir stosis ant kojų.
Dažniausiai merginos vežamos į Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Daniją, Graikiją, Ispaniją.
Iliuzijos užsienyje greit baigiasi: atimami merginų dokumentai, jos įtraukiamos į narkotikus. Viena nukentėjusi mergina pasakojo, jog dirbdavo visas 24 valandas. Jai, lydimai kitos merginos, kad nepabėgtų, tebuvo leidžiama nusipirkti maisto. Kad išliktų, vartojo narkotikus. Praėjusi šį pragarą, mergina buvo nužmogėjusi, ją kamavo dvylipumas, disociacijos, kilusios dėl išgyventų traumų.
Visos patiria smurtą
Nuo 2004 metų pagalbos organizacijoje Caritas Šiauliuose sulaukė 143 aukos. Dažniausiai merginas į reabilitacijos programą nukreipia pareigūnai, socialiniai darbuotojai, pedagogai. Carito moterys nukentėjusiųjų pačios ieško seniūnijose, jaunimo mokyklose, profesinio rengimo centruose.
Pasak socialinių darbuotojų, dėl didžiulės migracijos pastaraisiais metais aukas rasti pasidarė sudėtingiau. Kol Lietuva nepriklausė Šengeno erdvei, merginos visada į Lietuvą grįždavo per Tarptautinę migracijos organizaciją, apie jas Carito darbuotojams būdavo pranešama. Dabar merginos juda laisvai. Dauguma nukentėjusiųjų, pabėgusios nuo sutenerių, gauna nevyriausybinių organizacijų pagalbą užsienyje ir į Lietuvą nebegrįžta.
Pačios merginos pagalbos ieško labai retai — gal tik 5 procentai. Pirmiausia susirenka informaciją iš kitų merginų, dalyvavusių programoje: sužino, ar galima pasitikėti, ar bus išlaikytas konfidencialumas.
„Visuomenėje yra dviprasmiška nuostata: prostitucija lyg egzistuoja, lyg ir ne. Populiari nuomonė, kad moterys pačios nori tokio gyvenimo būdo, ir tuo verčiasi. Toks požiūris — gana ciniškas. Žmogus negali turėti teisės būti prievartaujamas. Jis turi tik teisę gyventi nepatiriant prievartos, — sako M. Puidokienė. — Nėra nė vienos merginos, kuri įsitraukusi ar įtraukta į prostituciją, nebūtų patyrusi smurto. Kiekviena, esanti prostitucijoje, yra auka“.
