Skundų maiše - vėluojantys atlyginimai

Esant įtemptai ekonomikos situacijai, Valstybinė darbo inspekcija sulaukia vis daugiau darbuotojų skundų ir dėl vėluojančių atlyginimų, ir dėl darbdavių nenoro mokėti išeitines išmokas.

Praėjusiais metais Valstybinė darbo inspekcija (VDI) gavo beveik 9 tūkst. skundų, prašymų ir paklausimų, susijusių su darbo santykiais - kone dvigubai daugiau nei 2007 metais. Didžiąją nusiskundimų dalį sudaro darbo užmokesčio mokėjimo pažeidimai. VDI pažymi, jog gaunamų skundų skaičius rodo, kad įmonėse vis dažniau ir šiurkščiau pažeidinėjami darbo garantijas užtikrinantys teisės aktai, galbūt net piktnaudžiaujama sunkia šio meto ekonomikos padėtimi.

Skundžiasi beveik visi

Pernai lapkritį VDI daugiausia skundų sulaukė iš statybos sektoriuje dirbančių žmonių, o šiandien skundai plaukia jau beveik iš visų veiklos sričių įmonių.

„Gal tik šiek tiek didesnis skundų skaičius yra iš statybinių organizacijų, tačiau daugėja skundų iš aptarnavimo paslaugas teikiančių įmonių, tokių kaip autoservisai, viešbučiai ir restoranai, informacinių technologijų paslaugas teikiančios įmonės ir panašiai§, - LŽ teigė Valstybinės darbo inspekcijos Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus vedėjas Jonas Gricius.

Vilnietis Donatas, dirbęs vienoje statybos įmonių, LŽ pasakojo, kad jam darbdavys įteikė atleidimo lapelį ir jau kitą dieną buvo pasirašytas prašymas atleisti iš darbo abipusiu susitarimu.

„Darbdavys pasiūlė susitikti po kelių dienų, perduoti visus darbus ir atsiskaityti. Sutartą dieną darbdavys nepasirodė, o telefonu jis paaiškino, kad nesiruošia išmokėti atlyginimo, kuris ir taip visą mėnesį vėluoja. Jis pareiškė, neva aš neatlikau visų darbų ir pasiūlė susitikti dar kartą. Kai buvo darbo, darbdavys per metus atlyginimą buvo pakėlęs kelis kartus, tačiau dabar aiškina, kad aš prastai dirbau, simuliavau. Tai, kad buvo dirbama iki vėlumos ir savaitgaliais, o už tas valandas nemokėjo - pamiršo“, - susijaudinęs kalbėjo Donatas, kuris jau mėnesį negali išsireikalauti iš darbdavio sąžiningai uždirbtų pinigų. Tokių ir panašių istorijų šiandien girdime ne vieną.

Taiko sankcijas

J.Gricius pripažino, kad jau pernai gerokai padaugėjo darbuotojų skundų dėl vėluojančių atlyginimų arba darbdavių nenoro atsiskaityti su išeinančiais iš darbo darbuotojais. Pašnekovas pažymėjo, kad socialinės įtampos didėjimas yra itin neigiamas reiškinys, nes darbo užmokestis yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad negavęs atlyginimo numatytu laiku žmogus neturi lėšų kasdienėms išlaidoms.

„Kita vertus, kas yra geriau, ar kad įmonė kaip nors išsilaikytų, ar bankrutuotų? Darbdaviai turėtų aktyviai kalbėtis ir tartis su darbuotojais, kad rastų bendrą susitarimą. Vargu ar pats darbuotojas norės prarasti darbą, tad bus pasirengęs tartis dėl tam tikrų išlygų, kad abi pusės kaip nors išgyventų sunkmetį. Kai kuriems darbdaviams pavyksta kuo puikiausiai susitarti. Tačiau visiškai netoleruotina padėtis, kai darbdaviai neturi pinigų ir nieko nedaro. Verslininkų, kurie dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, rangovų, verslo partnerių neatsiskaitymas laiku ar pan., vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimus, bausti nepuolame, tačiau tam tikras sankcijas taikome“, - kalbėjo jis.

Anot J.Griciaus, kai kurie teisės aktai leidžia susitarimus, neprieštaraujančius darbdavių ir darbuotojų valiai. Susitarimai turi būti paremti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Jo manymu, šiandien tai būtų daugiau protingumo kriterijus, nes neteisinga ir nesąžininga laiku nemokėti darbuotojams atlyginimų, bet protinga esant sudėtingai finansinei situacijai susitarti dėl jo atidėjimo ar mokėjimo dalimis ir t.t. Jis apgailestavo, kad tokių abipusių susitarimų yra labai mažai.

Susitarimai lieka antrame plane

Giedrius Romeika, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius LŽ teigė, kad tiek darbdaviams, tiek darbuotojams trūksta sąmoningumo, be to, jie nuolat yra supriešinami, pavyzdžiui, profsąjungų.

„Kai darbuotojai ir darbdaviai vieni kitus laiko priešais ir yra kuriami stereotipai, neva darbuotojai nori kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti, o profsąjungos kovoja su bendru priešu - darbdaviu, kalbėtis ir tartis yra ypač sunku. Juolab esant tokiai ekonominei situacijai, kai tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys yra prisiėmę paskolų, o pastarieji griežtai paiso savo intereso - žmogiškumas ir tarimasis lieka antrame plane. Kiekvienas žiūri, kaip išsukti savo „uodegą“, todėl ir kyla daugybė konfliktų“, - samprotavo G.Romeika.

G.Romeikos teigimu, darbuotojai pyksta ant darbdavių, neva šie su jais nesitaria, mažina atlyginimus ar vėluoja juos išmokėti. Kaip žinoma, atlyginimą sumažinti galima tik bendru susitarimu, tačiau darbdaviai tikina, jog darbuotojai nesutinka, kad būtų sumažintas atlyginimas.

„Be to, žmonės yra prisiklausę įvairių mitų ir gerai nežino, kas jų laukia darbo biržoje. Kai kurie mano, kad pašalpą gaus tik tada, jei darbą praras ne savo noru, t. y. dėl etatų mažinimo. Kiti geriau renkasi šešių mėnesių bedarbio pašalpą, kad bent tuos mėnesius turėtų galimybę susimokėti bankams ir tuo metu ieškotis darbo. Tačiau jiems visiškai nė motais, kad įmonė bankrutuos, kas nutiks kitiems darbuotojams. Jie, tikėdamiesi tų laikinų pinigų, ne visada elgiasi sąmoningai“, - sakė jis.

Pašnekovo nuomone, nedarbo kompensavimo sistema taip pat neskatina dialogų. Jis įsitikinęs, kad atidavus dalį pašalpų darbdaviams su sąlyga, kad bus išlaikyta darbo vieta, žmonės turėtų galimybę išsaugoti darbo vietas, darbdaviai - verslą, o valstybei tai nieko papildomai nekainuotų. Daugiausia šiuo atveju laimėtų darbuotojas, nes jis išsaugotų savo darbo vietą, neprarastų iniciatyvumo ir darbo įgūdžių, be to, neišsibalansuotų ir visa sistema.

Naudojasi padėtimi

J.Gricius patikino, kad sunku pasakyti, ar daug verslininkų naudojasi įtempta ekonomikos situacija - net ir turėdami pinigų piktybiškai vėluoja ar apskritai vengia sumokėti išeitinius atlyginimus darbuotojams.

„Be abejo, yra nemažai atvejų, kai darbdaviai taiko sau įvairias lengvatas, perka brangius automobilius, važinėja į užsienį, o darbuotojams nemoka atlyginimų. Šiuo atveju dar labiau piktnaudžiaujama bloga ekonomikos padėtimi, tačiau statistikos apie tokius pažeidimus mes neturime, todėl negalime aštriai kalbėti šiais klausimais“, - teigė skyriaus vedėjas.

Pašnekovas pažymėjo, kad visi minėti vengimo atsiskaityti atvejai yra teisės aktų pažeidimai, už kuriuos taikomos baudos nuo 500 iki 5 tūkst. litų. Paprastai taikomas baudos vidurkis - 2750 litų. Jis teigė, kad darbdaviai turi teisę apskųsti VDI priimtus sprendimus dėl pažeidimų ir jie tai aktyviai daro, tad jei būna objektyvių prielaidų, teismai panaikina VDI skirtas baudas.

Faktai

2008 metais VDI gavo 8791 skundų ir pranešimų - t. y. 27 proc. daugiau nei 2007 metais. Skunduose buvo keliama daugiau nei 12 tūkst. klausimų, o 2007 metais nagrinėta daugiau nei 10 tūkst. klausimų.

Praeitais metais sumažėjo pranešimų dėl viešojo intereso ir nepasitvirtinusių skunduose keliamų klausimų skaičius. Iš viso užfiksuota 2112 tokių pranešimų, t. y. 444 pareiškimais mažiau nei 2007 metais. Šiek tiek sumažėjo ir klausimų, susijusių su darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimais. 2008 metais jų gauta 944.

Dėl sunkios ekonomikos situacijos šalyje padaugėjo skundų dėl darbo užmokesčio vėlavimo ir galutinio atsiskaitymo. 55,8 proc. daugiau skundų buvo gauta dėl darbo užmokesčio lengvatų, garantijų ir kompensacijų. Beveik trigubai mažiau skundų sulaukta dėl moterų ir vyrų lygių galimybių darbo apmokėjimo srityje. Mažiau žmonės skundėsi ir dėl nemokamo darbo užmokesčio minimumo, darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, materialinės atsakomybės klausimų.

Eglė Kapočiūtė