Neneigdamas nei Rusijos grėsmės, nei jos melagingos propagandos, kurią puikiai atpažįstu, nes neišdeginamą imunitetą įkrėtė dar sovietmečio žlugimo laikų programa „Vremia“, provokuoju diskusiją.
Pradėsiu nuo anekdoto. „VMI, darbo dienos pabaiga. Berniukas tebesėdi prie inspektoriaus durų. Tas išeina ir sako: Poviliuk, jau vakar sakiau, kad sumokėjo tavo tėtis mokesčius,sumokėjo. Eik namo. Nupirks tau kompą kitais metais – neliūdėk”
Anekdotas apie žymų sovietų skundiką (o gal pilietį?). Štai paprasčiausia internetinė-wikipedinė informacija (monografijos kalti neketinu): Pavelas Trofimovičius Morozovas (Павел Трофимович Морозов, geriau žinomas mažybine forma Pavlikas Morozovas,1918 m. lapkričio 14 d. – 1932 m. rugsėjo 3 d.) – jaunuolis, šlovintas Sovietų Sąjungos propagandos kaip kankinys.
1932 m. trylikametis paauglys įdavė savo tėvą sovietų valdžiai (nesilaikė sovietų tvarkos) ir už tai vėliau buvo nužudytas. Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“. Dabar manoma, kad visa istorija tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavliko egzistavimo beveik nėra abejonių.
Istorija
Pagal vieną iš versijų, P. Morozovas gimė neturtingų valstiečių šeimoje Gerasimovkos kaime netoli Jekaterinburgo. Pavlikas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą. 1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“. Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage ir, nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai. Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavliko dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavliką bei jo mažąjį broliuką.
Tūkstančiai telegramų iš visos Sąjungos prašė teisėjo nepasigailėti Pavliko žudikų. Sovietinė valdžia paskelbė P. Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.
Pavliko istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.
Įdomu man štai kas:
– Kodėl demokratinių šalių konstitucijose šeimų nariams suteikiama teisė neliudyti vienas prieš kitą?
– Kodėl tos teisės daug kur imamos niekinti, provokuojant jomis nesinaudoti? O gal aš klystu?
– Ar yra skirtumas tarp situacijų, kai skambini pranešti apie (o gal bandyti pačiam, jei įmanoma, gelbėti) mušamą ar prievartaująmą žmogų, fotografuoji ant žolės piktybiškai parkuojamą džipą bei kai praneši ‚organams“ apie neva antivalstybinius anekdotus ir neteisingas pažiūras?
– Ar demokratinės šalies žmonių savivalda (ne miesto tarybos prasme) neleidžia apeliuoti į valdžią tik tada,kai negalima neapeliuoti? Ar mes, kaip sovietmečio Kaliningrado lervos, turim kiekviena proga rėkti „paskambinsiu į miliciją“ ir save įtikinėti, kad tai vakarietiška praktika?
– Ar VSD be piliečių pranešimų ir valdžios instrukcijų yra pajėgus atskirti žalią žmogeliuką nuo raudono?
– Ar kartais nėra taip,kad net demokratinėse šalyse valdžia vadovaujasi esminiu sau būdingu instinktu – tą valdžią koncentruoti ir pajungti savo hierarchijai visą sociumą?
– Kokio mentalinio kamieno snukiai skundė kaimynus sovietų valdžiai ir prisidėjo prie trėmimų?
Pabaigai, finalinė kalba iš nuostabaus filmo „Moters kvapas“, kur aklas JAV atsargos karininkas aiškina apie skundikus. Kaip tik į temą“
P. S. „Ateičiau su liepsnosvaidžiu“, – geriausia, ką jis pasakė. Ir dar: „Kokios padermės lyderius jūs čia gaminate?”
