„O kol dirbi, ledą tenka laikyti rankose. Pirštai labai greitai sušąla, tad, būtinos dažnos pertraukos“, – sakė ilgametę ledo valdymo patirtį turintis pašnekovas.
Anot jo, užsidėjus šiltas pirštines ledo drožinėti neįmanoma – jo nepavyksta nulaikyti. Mūvint medžiagines apsaugines pirštines pastarosios greitai sušlampa.
„Prispaudžiu ledo gabalą prie pilvo ir drožinėju!”, – besijuokdamas pasakojo M. Tendziagolskis.
Skulptorius neabejoja – pasipuošti jo kurta kauke būtų galima labai ribotą laiką. Vėliau reikėtų ją nusiimti ir padaryti pertrauką. M. Tendziagolskis įsitikinęs – lediniai veido dangalai ne tik padeda greičiau išvaryti žiemą iš kiemo, bet ir pasitarnauja grožiui – jaunina odą.
Šiuo metu kūrėjas savuosius darbus laiko šaldytuve ir veda derybas su populiaria Vilniaus vieta, turinčia ledo kambarį, dėl parodos ekspozicijos.
Pusę kilogramo sverianti kaukė, anot M. Tendziagolskio, šiuo parametru nesiskiria nuo tos, kuri gaminama iš šlapio medžio. Daugybę ledo barų, indų, dekoracijų, gėlių, angelo sparnus sukūręs vilnietis sako, jog jo pažintis su skulptūra prasidėjo būtent nuo Užgavėnėms skirtų kaukių kūrimo. Jas iš medžio droždavo tėtis – liaudies menininkas, mokytojas Silvijus Rimvydas Tendziagolskis.
