Panevėžys aprauda du greitosios vairuotojus, kurie žuvo gelbėdami mirštančiojo gyvybę, ir dėkoja lemčiai už slaugytoją, per plauką išvengusią mirties.
Žuvo, gelbėdami kitus. Šie žodžiai vakar buvo girdimi visur - rytiniuose autobusuose, darbovietėse, parduotuvėse. Nė vienas neliko abejingas dviejų Panevėžio greitosios vairuotojų, žuvusių bandant išgelbėti mirštančią autoavarijos auką, likimui. Liūdėdami žuvusiųjų, žmonės kaskart prabildavo ir apie paslaptingąją lemtį, leidusią išgyventi kartu su žuvusiais vairuotojais žmogaus gyvybę gelbėjusiai tos pačios greitosios slaugytojos padėjėjai.
Netiki, kad liko gyva.
Dar ir vakar suvokti, kad liko gyva, niekaip negalėjo Regina Šeduikienė. Ši Panevėžio rajono greitosios medicinos pagalbos stoties slaugytojos padėjėja, trečiadienį vos grįžusi iš Panevėžio ligoninės, į kurią padėjo nugabenti sergantį žmogų, buvo išsiųsta gelbėti avarijos aukų. Baisi avarija siaučiant didžiulei pūgai įvyko Panevėžio aplinkkelyje, kuriame iš pradžių susidūrė du automobiliai.
„Siunčiama ne tik pagalvojau, bet net ir išdrįsau garsiai pasakyti, kad labai nenoriu ten važiuoti. Tačiau nevažiuoti negalėjau - vertė pareiga“, - LŽ vakar sakė Panevėžio apskrities ligoninėje lūžusį žastikaulį bei daugybę sumušimų besigydanti R.Šeduikienė.
Puolė gelbėti mirštančiojo
Moteris mena, kad išgirdusios apie nelaimę į avarijos vietą skubiai išvažiavo abi tuo metu budėjusios Panevėžio rajono greitosios pagalbos komandos. Vienoje buvo vairuotojas ir felčerė, antroje drauge su vairuotoju ir felčere važiavo ir ji, slaugytojos padėjėja. „Nuvykę pamatėme sulamdytus į pakelę po avarijos nuslydusius automobilius. Kiek supratau, vieno jų vairuotojas iš savo mašinos buvo išlipęs, jam iš nosies bėgo kraujas, vyriškis tikino mažai nukentėjęs. Prišokę prie kito automobilio, jame pamatėme du žmones: vieną sukniubusį, kitą atsilošusį“, - labai jaudindamasi sakė R.Šeduikienė.
Pasak R.Šeduikienės, felčerės netruko nustatyti, kad vienas nelaimėlių jau neberodo gyvybės ženklų, todėl pulta gelbėti antrojo, kuris dar kvėpavo. Moteris sakė: „Felčerės nulėkė į greitosios automobilį ruošti lašelinių, o abu vairuotojai ir aš iš sumaitotos mašinos ėmėme traukti nukentėjusįjį. Menu, kad aš suėmiau jį už kojų, o tada viskas nutrūko.“
Užlėkė gaisrinės automobilis
R.Šeduikienė teigia nei mačiusi, nei jutusi, kaip ant jų užlėkė į nelaimės vietą iškviestas didžiulis gaisrininkų automobilis. Tai vėliau jai papasakojo kiti. „Tepajutau, kad guliu pusnyje, man nieko neskaudėjo. Tačiau visai nejaučiau dešiniosios rankos, ir buvo klaikiai šalta. Pradėjau šaukti, kad kas nors man padėtų, o kai prišoko felčerės, ėmiau jų klausinėti, ar tikrai nuplėšė manąją ranką“, - įvykio detales pasakojo R.Šeduikienė.- Nežinau, kiek laiko taip gulėjau. Atrodo, visą amžinybę. Vėliau man pasakojo, kad aš ne gulėjau, o tirtėjau, tiesiog šokinėjau - taip purtėsi mano kūnas. Dar prisimenu, kad prie manęs gulinčios priėjo į pirmąją avariją patekęs vairuotojas, anksčiau atsisakęs mūsų pagalbos. Jam iš nosies nesustabdomai tekėjo kraujas. Dabar jau tas vyriškis mūsų klausė, gal kas galėtų jam padėti.“
Sužinojo apie bendradarbių žūtį
„Gulėjau, mano sąmonė tai išnykdavo, tai vėl ją atgaudavau, mačiau ilgą tunelį, kažkodėl išvydau daugybę batų, neabejoju, kad tai buvo haliucinacijos. Sykį atgavusi sąmonę išgirdau, kad nebegyvas vienas mūsų vairuotojas, dar po kiek laiko išgirdau šnekant, kad ir kito nebėra. Dar pasvarsčiau, ar ir tai ne haliucinacijos. Deja, tai jau buvo tiesa“, - sakė R.Šeduikienė. Kad abu vairuotojai nebegyvi, moteris teigė supratusi iš to, jog nėra kam nuvežti jos į ligoninę. Laimei, prie greitosios pagalbos automobilio vairo ryžosi sėsti vienas policininkas. „Šiam vyrui esu be galo dėkinga, kad atvežė mane į ligoninę“, - kalbėjo sužeista slaugytojos padėjėja. Šiandien žadama ją operuoti.
Vakar ligoninėje Reginą lankė jos vyras Vytautas Šeduikis. Jis - Panevėžio rajono greitosios medicinos pagalbos vairuotojas. Labai dažnai abu sutuoktiniai dirbdavo vienoje pamainoje, į nelaimių vietas važiuodavo kartu. Šią lemtingą dieną jų grafikai išsiskyrė. Vytautas, grįžęs po naktinės pamainos, jau būdamas namuose išgirdo apie baisią avariją, kurioje žuvo du jo darbo draugai ir buvo sužeista žmona. Kad tądien jam nereikėjo dirbti, V.Šeduikis taip pat vadina likimu.
Žvakutės tėčio garbei
„Buvau namuose, kai pro mano langus kaukdamos prašvilpė net dvi greitosios, iš paskos pravažiavo policija. Norėdamas sužinoti apie nelaimę, skubiai paskambinau tėčiui, kuris dirbo greitosios medicinos pagalbos vairuotoju. Atsiliepęs jis negalėjo šnekėti, nes gelbėjo mirštantįjį, ragelyje girdėjau tik daugybę gelbėjimo tarnybų garsinių signalų. Paskambinęs vėliau išgirdau atsakiklį sakant, kad telefonas išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Tai mane sukrėtė, skubiai sėdau į mašiną ir nuvažiavau į tėčio darbą. Nuvykęs puoliau klausinėti, kur dabar mano tėtis, o man sako: „Nebėra.“ Aš netikiu, klausiu vėl. Tada man paaiškino, kad tėtis žuvo gelbėdamas mirštantįjį, jį užmušė gaisrininkų automobilis“, - LŽ sakė Tomas Juknevičius, žuvusio Panevėžio rajono greitosios medicinos pagalbos vairuotojo Raimondo Juknevičiaus sūnus.
Sužinojęs apie nelaimę, Tomas nubėgo į lavoninę, ten nuo žuvusio tėčio rankos nusisegė jį priminsiančią relikviją - laikrodį. Po to su draugu nuvykę į nelaimės vietą tėčiui uždegė žvakeles. Vasario 2-ąją R.Juknevičiui būtų suėję 50 metų.
Gyvenimas - aukštyn kojomis
„Kadangi esu ligota, turiu invalidumą, mirties tema mudu su vyru pasišnekėdavome. Aš jam sakydavau, kad išeisiu pirmoji, vyras atkirsdavo, kad nei mirties dienos, nei valandos nežino niekas. Tačiau aš savo žodžiais tvirtai tikėjau, niekada nebūčiau patikėjusi, kad pragyvensiu tvirtą, stiprų sveiką Rimantą“, - LŽ teigė žuvusio 47-erių metų vairuotojo Rimanto Drebicko žmona Valė.
V.Drebickienė teigė, jog visą gyvenimą dirbęs Panevėžio rajono policijoje, į greitąją jos vyras perėjo vos prieš kelerius metus. Anot moters, vyras ne sykį yra sakęs, kad gelbėti žmones jam labiau patikę nei gaudyti nusikaltėlius. Savo darbą jis mėgo, buvo įdėmus, paslaugus vairuotojas. Ir apskritai, anot žmonos, R.Drebickas visur ir visada buvęs paslaugus ir dėmesingas. Ji pabrėžė: „Paskutinį kartą gyvą Rimą mačiau trečiadienio rytą. Iš namų tądien pirmoji išvykau aš, o vyras mane išlydėjo prieš tai atidaręs vartus.“
Apie tai, kad R.Drebicko nebėra gyvo, jo žmonai pranešė greitosios medicinos pagalbos stoties, kurioje jis dirbo, dispečerė. „Tuomet mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis“, - prisiminė V.Drebickienė. Be tėvo liko šešiolikmetė jųdviejų dukrelė.
Daiva Baronienė
