„Panevėžio „Pynimėlis“ kūrėsi tuo metu, kai aš buvau paauglys. Kartu su kolektyvu dalyvavau „Dainų šventėje“, visą sezoną su jais birbyne grojau. Mus sieja labai daug malonių prisiminimų, o man išvažiavus mokytis į Klaipėdą, ryšiai nenutrūko, nes vis susitinkame skirtinguose renginiuose“, – pasakoja šio tautinių šokių kolektyvo generolu tapęs Regimantas.
Kaip pats sako, labai malonu atstovauti savo gimtąjį miestą, todėl žada pasistengti ir išlikti kaip įmanoma ilgiau.
- O ar žadate šokti?
- Ir šoksiu, ir grosiu, ir dainuosiu. Ką lieps, tą darysiu (juokiasi). Žinote, tik su panomis esu šokęs, tad tikrai bus sunku. Tiesą pasakius, nelabai mėgstu šokti, nes esu gimęs groti.
- Ką Jums reiškia liaudies kultūra?
- Labai daug, ypatingai šiais laikais, kai pasaulis tapo toks globalus. Užaugau šeimoje, kur lietuviškos tradicijos buvo labai svarbios, tad lietuvybė man skiepyta nuo mažens. Tai stengiuosi ugdyti ir savo vaikams, nors nėra taip, kad susėdę prie stalo liaudies dainas dainuotume.
- Manote, kad jaunimas šiais laikais nebesidomi liaudies kultūra?
- Dalis jaunimo labai domisi, bet tik mažuma. Žinoma, jaunimui norisi jėgos, tačiau šiuolaikinės priemonės netrukdo liaudies muzikos padaryti įdomia, tačiau tautiška.
- O kodėl pats nusprendėte groti skrabalais?
- Su liaudies muzika buvau susijęs nuo muzikos mokyklos pirmos klasės, kai mama nupirko akordeoną, kad būčiau užimtas, nelakstyčiau po gatves. Taip nutiko, kad mokytojas paskatino groti ir birbyne. Dalyvaudamas „Dainų šventėje“ pirmą kartą pamačiau skrabalus ir iš karto jais susižavėjau. Vis dėlto nemaniau, kad jais grosiu, nes man patiko roko muzika, tad maniau, kad nuo liaudies muzikos tepsiu slides į džiazą ir grosiu bosine gitara.
Taip, tenka pripažinti, kad mama mano muzikiniame kelyje padarė didelę įtaką, tačiau man groti buvo įdomu. Nuo mažens muzika buvo užprogramuota manyje – nuo trijų metų norėjau būti kaip Stasys Povilaitis. Man iki šiol patinka roko muzika, norėčiau gyvai groti, bet su gaunamais pinigais nepavyktų išgyventi.
- Kažkuriame etape nemanėte visko mesti?
- Visokių minčių buvo, tačiau muzikos atsisakyti niekada nenorėjau. Sunkiai iki to, kur esu dabar, ėjau. Daugiau profesionalių skrabalininkų Lietuvoje nėra, nežinau nė vieno, kuris rengtų valandos trukmės koncertus.
- Kiek jūsų karjeroje sėkmės, kiek sunkaus darbo?
- Mano karjeroje buvo daug sunkaus darbo, kantraus ėjimo muzikos, šou linkme. Tik problema, kad Lietuva nevertina to, ką turi. Esame maža tauta, todėl turėtume vengti Vakarų įtakos, o džiaugtis dėl to, ką patys turime.
- Kodėl jums tai svarbu?
Jeigu tu myli savo šalį, tau tai yra svarbu. Aš savo muzika skleidžiu lietuvybę.
- Ar įmanoma su tokia karjera planuoti ateitį?
Jeigu būsi sveikas, galėsi kažką planuotis. Jei ji sušlubuos, daug nepadarysi. Reikia rengti šou, o dabar scenoje vyrauja jaunystės kultas. Gali planuoti, tačiau niekada negali žinoti.
- Nieko gyvenime nesigailite?
- Ne. Vienintelis dalykas, kurį daryčiau kitaip, jei būčiau jaunas, tai mažiau filosofuočiau, o daugiau dirbčiau.
