VMFD „Žalgiris“ komandos atakų lyderis Calumas Elliotas 25-ąjį gimtadienį švęs kartu su pirmąkart į Vilnių atvykusiais savo artimaisiais.
Jungtines Amerikos Valstijas į Lietuvą iškeitęs škotas džiaugiasi savo sprendimu. Čia jis sako atradęs ne tik savo žaidimą, bet ir puikų Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ kolektyvą.
Lietuvoje futbolo sirgalių dėmesį prikaustęs C. Elliotas pasakojo apie savo pirmąjį komandos draugą ir varžovą – brolį, gyvenimą Lietuvoje, svajones ir kitus dalykus.
Vilniaus miesto futbolo draugija „Žalgiris“ sveikina Tave su gimtadieniu! Ar paminėsi šią dieną?
Labai dėkoju visam kolektyvui už sveikinimus. Gimimo dieną paminėsiu kartu su savo šeimos nariais, ketvirtadienį atvykusiais į Lietuvą. Visi nueisime pavakarieniauti į restoraną, o vėliau pasivaikščiosime po Vilnių. Taip simboliškai atšvęsime mano gimtadienį ir gerai praleisime laiką. Per daug blaškytis negaliu, nes sekmadienį laukia labai svarbios rungtynės.
Tai pirmas kartas, kuomet artimieji atvyko į Vilnių Tavęs aplankyti?
Taip, pirmas. Iš Škotijos pas mane atskrido brolis, sesė bei draugas. Jie jau seniai norėjo mane pamatyti ir pasižiūrėti, kaip įsikūriau. Su šeimos nariais dažnai bendrauju internetu, todėl dar prieš išvyką į Lietuvą juos perspėjau, kad čia žymiai šalčiau nei Škotijoje.
Ką gali papasakoti apie gimtąjį Edinburgą?
Aš pirmiausia galėčiau išskirti šiame mieste vyraujančią sportinę kultūrą. Edinburgas yra labai sportiškas miestas. Ten stengiamasi visiems sudaryti itin geras sąlygas sportuoti.
Be to, šiame mieste net patys žymiausi sportininkai gali netrukdomi gyventi normalų gyvenimą. Gerbėjai nesekioja jų nuo ryto iki vakaro, kaip neretai būna kituose didesniuose Škotijos miestuose. Trumpiau tariant, Edinburbas yra tobulas miestas visiems sportininkams.
Ar labai ilgiesi Škotijos?
Jos nepasiilgstu visai. Iš gimtinės išvykau specialiai, nes norėjau išbandyti kažką nauja. Man trūksta tik ten likusios šeimos ir draugų. Kartais siekiant užsibrėžto tikslo reikia kažką aukoti. Šiuo atveju tai yra mano artimieji.
Jau žinai, kad Lietuvoje krepšinis yra sporto šaka numeris vienas. Galbūt jau teko apsilankyti krepšinio rungtynėse?
Ne, neteko. Niekada gyvenime nesu buvęs krepšinio rungtynėse. Didžiojoje Britanijoje ši sporto šaka nėra populiari, todėl aš taip pat ja nesidomiu. Vis dėlto sportas yra mano aistra, todėl būtų visai įdomu nors kartą pasižiūrėti ir krepšinio varžybas.
Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Lietuvą?
Tik atskridus į Lietuvą dėmesys pirmiausia nukrypo į aplinką. Labai gerai atsimenu - kur tik žvelgiau, visur mačiau sniegą. Oras taip pat buvo neįprastai vėsus. Dabar jau apsipratau, todėl šaltesnis oras man nebetrukdo.
Ar iki šiol yra tekę atstovauti klubinei komandai visą vasarą, kai daugumos kitų lygų komandos ilsisi?
Ne neteko. Tai bus visiškai nauja patirtis. Šiek tiek bus keista rungtyniauti birželio – liepos mėnesiais, nes tokiu metu turėdavau atostogas. Oro sąlygos taip pat skirsis nuo man įprastų, bet dėl to bėdų tikrai nekils, nes Škotijoje būtent vasarą pradėdavome treniruočių stovyklą.
Kaip pradėjai žaisti futbolą?
Pirmieji futbolo žingsniai prasidėjo šalia mano namų buvusiame parke. Žaisdavau kartu su keleriais metais vyresniu savo broliu ir jo draugais. Vėliau pradėjau reguliariai treniruotis bei atstovauti įvairioms komandoms. Dabar jau nepamenu kiek man buvo metų, kai pradėjau lankyti treniruotes. Atsimenu tik tiek, kad tuomet buvau dar labai mažas vaikas.
Kuris Elliotas žaidžia geriau? Vyresnysis ar jaunėlis?
Brolis visad sakydavo, kad jis už mane žaidžia geriau, bet aš jam visuomet atrėždavau, kad tai netiesa. Iš tiesų ankstyvoje jaunystėje mano brolis buvo labai geras žaidėjas. Jis taip pat žaidė profesionaliai. Dabar futbolininko karjeros nebetęsia. Jis turi šeimą, o vietoj futbolo pasirinko kitus prioritetus. Tik dėl šios priežasties jis niekada nerungtyniavo tokiame aukštame lygyje, kokiame galėjo. Nors brolis profesionaliai nebežaidžia, sportinės formos vis tiek neprarado. Kartais pasigalynėjame ir dabar. Jis žaisdavo atakuojančio saugo pozicijoje, todėl turime panašumų. Gaila, kad jis negalės stebėti mano žaidimo sekmadienį, nes ryte išskris atgal į Škotiją.
Kokie prisiminimai iš Edinburgo „Hearts“ klubo?
Šis klubas man buvo labai svarbus. Jame praleidau daug metų. Labai vertinu ten išmoktas pamokas bei džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę. Gaila tik to, kad pastaruosius 2-3 metus mane persekiojo traumos ir aš negalėjau parodyti visų savo galimybių.
Ar vis dar jauti traumos padarinius?
Daktarai manimi labai gerai rūpinosi, padėjo tinkamai atlikti reabilitaciją, todėl dabar jaučiuosi puikiai. Tikiuosi, kad visas traumas palikau toli toli už nugaros. Dabar, kai esu sveikas, galiu atsiskleisti visu gražumu. Niekada nepraradau tikėjimo savimi. Prisipažinsiu, kad man vis dar neįprasta kiekvienose rungtynėse žaisti 90 minučių. Taip yra dėl to, kad per pastaruosius trejus metus retai aikštėje praleisdavau tiek daug laiko. „Žalgiryje“ atsiradusi žaidybinė praktika man išeis į naudą.
Vilniuje esi jau tris mėnesius. Kokią nuomonę per tą laiką susidarei apie VMFD „Žalgiris“ komandą?
Manau esame gera ir draugiška komanda. Turime reiklų trenerį, kuris aikštėje nori matyti atakuojantį futbolą. Visi jo klauso ir stengiasi vykdyti kiekvieną nurodymą. Ekipoje rungtyniauja daug jaunų perspektyvių žaidėjų. Jie yra aukšto meistriškumo futbolininkai, turintys visas profesionalui reikiamas savybes. Visai nenustebčiau vieną dieną juos pamatęs žaidžiant kurioje nors stiprioje Anglijos komandoje. Kalbant apie dabartinę situaciją galiu pasakyti, jog tvirtai tikiu tuo, kad galime toliau tęsti sėkmingą savo pasirodymą ir iškovoti dar daug pergalių.
Kontraktą tau siūlė ir amerikiečiai – pagrindinėje Šiaurės Amerikos lygoje (MLS) rungtyniaujantis klubas „Houston Dynamo“. Ar nesigaili Jungtines Amerikos Valstijas iškeitęs į Lietuvą? Nekyla minčių apie tai, kaip Tavo karjera būtų susiklosčiusi už Atlanto?
Apie tai pagalvoju, bet labai retai. Prieš atvykstant čia galėjau rinktis iš daugiau pasiūlymų, ne tik iš JAV ar Lietuvos. „Žalgirio“ pasiūlymas man pasirodė tinkamiausias, nes patikėjau šia komanda ir jos vykdoma veikla. Klubo sporto direktorius Mindaugas Nikoličius pasitikėjo manimi ne tik kaip žaidėju, bet ir kaip asmenybe. Nenoriu nuvilti nei jo, nei komandos, todėl sieksiu demonstruoti patį geriausią žaidimą. Ekipa sudarė puikias sąlygas, o to rezultatas – ženkliai pagerėjęs mano žaidimas.
Greitai tapai vienu populiariausių žaidėjų Lietuvoje. Ar pats gali tai pajausti?
Iš tiesų nelabai. Aš negaliu skaityti vietinės spaudos, nes nesuprantu kalbos. Komandoje su manimi taip pat nėra elgiamasi kaip nors išskirtinai. Jaučiuosi lygus su visais žaidėjais. Tiesa pasakius džiaugiuosi tuo, kad galiu atsiriboti nuo išorinių dalykų ir susikoncentruoti ties futbolu. Nenoriu blaškytis galvodamas apie asmeninius pasiekimus. Man sėkmingas sezonas bus tik tuomet jei laimėsime čempionatą.
Su kuriuo komandos draugu sutari geriausiai?
Daugiausia bendrauju ir geriausiai sutariu su kitais komandos legionieriais. Taip yra todėl, nes su jais turime daug panašumų. Atvykome čia be šeimų, nemokame vietinės kalbos, tarpusavyje kalbamės angliškai. Kartu einam papietauti ar pasivaikščioti po miestą. Lietuviai su manimi taip pat elgiasi labai gerai, su niekuo komandoje nekonfliktuoju. Visi visada stengiasi padėti. Treniruotėse taip pat jaučiu didelį komandos draugų palaikymą. Esu be galo visiems už tai dėkingas.
Kas buvo Tavo vaikystės idealas?
Nuo pat mažų dienų buvau didelis Glazgo „Rangers“ komandos gerbėjas. Stebėdavau visas jų rungtynes, todėl mano idealas buvo šios komandos puolėjas Ally McCoistas. Jis visuomet žinodavo kaip pelnyti įvarčius. Tai daryti jam ypač gerai sekdavosi prieš pagrindinį konkurentą - Glazgo „Celtic“ komandą. Žiūrėdavau varžybų įrašus ir akylai stebėdavau kaip, jis juda aikštėje, kokius veiksmus atlieka. Iki šiol stengiuosi būti į jį panašus.
Kokia Tavo svajonė?
Mano ir šeimos svajonė visada buvo mane matyti vilkint Glazgo „Rangers“ komandos marškinėlius. Galbūt vieną dieną išauš ta diena. Esu jaunas žaidėjas, todėl laiko dar turiu.
