Apie sūnaus skolą bibliotekai panevėžietė sužinojo gavusi oficialų laišką ir negalinti atsistebėti, kodėl progos priminti apie negrąžintą leidinį laukta dvejus metus. Bibliotekininkai grūmoja, kad nuo baudos išsisukti šansų nėra.
Jaunajam panevėžiečiui Ryčiui Š., išvykusiam uždarbiauti toli nuo Lietuvos, šiuo metu tenka sukti galvą, kaip grąžinti Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai leidinį. Jį vaikinas pasiėmė 2008-ųjų pavasarį.
Priminimą, kad knyga negrąžinta, gavo Ryčio mama. Moteris į redakciją atnešė laišką iš bibliotekos ir stebėjosi: „Kodėl bibliotekininkai taip ilgai laukė ir tik dabar (laiškas išsiųstas spalio 29 dieną – autorės pastaba) atsiuntė pranešimą, kad sūnus laiku negrąžino knygos. Bėda ta, kad jis šiais metais baigė mokslus ir išvažiavo uždarbiauti į užsienį. Pranešime parašyta, kad jis prasiskolinęs ir negrąžinęs bibliotekai romano „Traukinių žymėjimas“, o skola šiuo metu sudaro 46,55 lito.“
Susinervinusi moteris pasakojo, kiek vargusi, kol pavyko iš bibliotekininkių gauti informaciją, kokios knygos sūnus negrąžino ir kada knyga paimta.
„Tik po ilgų ginčų, – teigė ji, – man buvo pateikta išklotinė. Pasirodo, ji paimta prieš porą metų. Niekaip nesuprantu, kodėl reikėjo taip ilgai delsti ir tik dabar atsiųsti informaciją, kad knyga negrąžinta? Negi negalėjo apie skolą informuoti sūnaus, kai bibliotekai grąžino visas knygas? Juk buvo galima pasakyti: esi skolingas dar vieną knygą. Įspūdis toks, kad specialiai laukė, kol susikaups didesnė pinigų suma už negrąžintą knygą.“
Užmaršaus panevėžiečio mama teigė skambinusi ir sūnui – paklausti, kur jis tą romaną padėjęs. Vaikinas patikino visas knygas grąžinęs į biblioteką. „Namuose bandžiau ieškoti tokios knygos, bet neradau“, – guodėsi moteris.
„Išmušė“ daugumą skolų
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Mikelėnienė, tik sužinojusi būsimo pokalbio su „Panevėžio balsu“ temą, suskubo pasidžiaugti, kad birželio mėnesį sudaryta sutartis su bendrove „Julianus Inkaso“ pasiteisino.
„Tuomet, kai buvo sudaryta sutartis su skolų išieškojimo tarnyba, buvo negrąžinta apie 3 tūkstančiai leidinių, – aiškino skyriaus vedėja. – Dabar skolininkų sumažėjo apie 70 procentų. Galima sakyti, kad didesnė dalis skolininkų su biblioteka atsiskaitė. Šiuo metu dar turime apie 700 skolininkų, kurie laiku negrąžino knygų bibliotekai.“
B. Mikelėnienė sako puikiai žinantį apie Ryčio Š. bėdas. „Į biblioteką buvo užsukusi jo motina ir aiškinosi apie sūnaus negrąžintą knygą. Kol ji neparodė dokumentų, įrodančių giminystę, negalėjome pateikti informacijos apie sūnaus paimtas knygas. Todėl ir teko šiek tiek pavargti“, – prisiminė ji bibliotekos lankytoją.
Tačiau bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja nieko guodžiančio pasakyti negalėjo: dėl knygos grąžinimo ji panevėžietei tegalėjo pasiūlyti tartis su skolų išieškojimo bendrove.
„Galbūt pavyks įrodyti ir nereikės mokėti skolos“, – suteikė vilties B. Mikelėnienė, tačiau pati pripažino: dar niekam nepavyko susitarti su skolų išieškojimo tarnyba, kad atleistų nuo skolos.
Plius dar 40 litų
B. Mikelėnienė siūlo nedelsti ir sumokėti susidariusią skolą, nes praėjus nuo laiško gavimo dienos mėnesiui skola pradės augti.
Kiekviena uždelsta diena Ryčiui Š. arba jo mamai dabar kainuos dar po 5 centus.
Kol jie pagaliau grąžins bibliotekai pasigestą leidinį.
„Jeigu neras tos pačios, teks nupirkti panašaus populiarumo knygą, – įspėjo B. Mikelėnienė. – Patikėkite, knyga „Traukinių žymėjimas“ – skaitomas romanas. Taigi, neradus jos namuose, teks pirkti apie 40 litų vertės kitą knygą.“
„Kitaip nebus, – pridūrė bibliotekininkė. – Knygos – valstybės turtas, jį reikia saugoti ir laiku grąžinti į biblioteką. Visokių skaitytojų ateina. Vieni su pykčiais grąžina užlaikytus leidinius, kiti sumoka ir po šimtą, ir po du šimtus litų ir prisipažįsta, kad patys kalti dėl tų skolų. Nė vienas nesame atleisti dėl užmaršumo. Jis turi savo kainą.“
Knygos – skaitomos
B. Mikelėnienė teigė, kad grąžintos seniai paimtos knygos reikalingos kitiems skaitytojams.
„Būna net taip, – prisiminė ji, – atneša prieš porą ar trejetą metų paimtą knygą, ir ji tuojau pat paimama kito skaitytojo. Tai yra todėl, kad neturime tiek lėšų naujoms knygoms įsigyti. Be to, populiarios knygos neužsiguli lentynose.“
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja „Panevėžio balsui“ aiškino, kad knygas reikia saugoti. „Tai valstybės turtas, o už jį atsakingi mes, iš skaitytojų reikalaujame drausmės ir pagarbos knygai. Be to, nesame tokie turtingi, kad galėtume dabar pirkti tiek knygų, kiek pirkdavome anksčiau – prieš porą metų.
Naujoms knygoms įsigyti finansavimas labai sumažintas. 2008 metais naujoms knygoms gaudavome beveik 400 tūkstančius litų, o šiais metais skirta vos per 51 tūkstantį litų. Todėl kiekvienas sugrąžintas leidinys turi aukso vertę“, – baigė pokalbį bibliotekininkė.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
