Kauno apygardos teismas tęsia baudžiamosios bylos, kurioje verslininkas Rimantas Steponavičius ir Kauno organizuoto nusikalstamo pasaulio veteranu tituluojamas 51 metų Vidmantas Trinskis kaltinami kvalifikuotu turto prievartavimu ir pasikėsinimu sukčiauti, nagrinėjimą.
Ši istorija prasidėjo dar 2002 metais, kai tarpusavyje susipyko stambus Rytų Lietuvos ūkininkas Valentinas G. ir tuomet tolimųjų reisų vairuotoju dirbęs jo brolis Adolfas.
Vienas arė, kitas vežė
Bene 100 hektarų ūkį valdęs vyras vertėsi augindamas grūdus ir kiaules, o jo vardu 5 ar 6 žemės sklypus nusipirkęs brolis ten pat įsigijo ir buvusias mechanizacijos dirbtuves.
Tolimųjų reisų vairuotojas nuolat keliavo, todėl neturėjo laiko verstis žemdirbyste, o dirbtuvių patalpose tik laikydavo ar remontuodavo savo vilkiką. Tad Adolfo žemės sklypuose arė, sėjo ir derlių nuiiminėjo Valentinas, kuris broliui priklausančiose mechanizacijos dirbtuvėse taip pat laikė žemės ūkio techniką, bei įsirengė grūdų saugyklą.
Tačiau vėliau ūkininkas pastebėjo, kad brolis vairuotojas protarpiais čia sandėliuoja nemažus kiekius neaiškios kilmės cigarečių pakuočių, kurios vėliau išgabenamos smukesnėmis partijomis, todėl išsigando, kad nebūtų apkaltintas bendrininkavimu rūkalų kontrabandininkų veikloje.
Valentinas teigė, kad bandė su broliu išsiaiškinti geruoju ir įtikinėjo jį nutraukti nelegalią veiklą, tačiau jo pastangos baigėsi tuo, kad vieną rytą rado dirbtuvių duris užrakintas nauja spyna ir daugiau nebegalėjo patekti vidun.
Kiaulės liko alkanos
Tad ūkininkas nebegalėjo naudotis ne tik už iš bankų paskolas įsigyta brangia žemės ūkio technika, bet ir bene 400 tonomis į saugyklą supiltų elitinių veislių grūdų.
Pastarasis smūgis buvo itin skaudus, nes, anot Valentino, šių grūdų nuokulomis jis šerdavo daugiau nei 100 nuolat auginamų kiaulių.
Kol ūkininkas sukosi, ieškodamas iš ko gi nors laikinai galėtų pasiskolinti pinigų pašarams pirkti, jo brolis iškėlė ir naujas galimos taikos sutarties sąlygas, reikalaudamas atiduoti esą asmeniškai į Valentino ūkį investuotą mažne milijoną litų.
Šiuo metu anksčiau klestėjęs ūkininko verslas yra ant bankroto ribos. Valentino G. teigimu, dar neseniai 10 milijonų litų vertinamas jo ūkis, dabar turi milijono litų neigiamą balansą.
„Ramaus gyvenimo“ nenusipirko
Vairuotojas gąsdino, kad jeigu ūkininkas pabandys savavališkai nudaužti ant dirbtuvių durų kabančią spyną, tai jis bus paprasčiausiai nušautas. Pats Valentinas brolio žemę ir „indėlį“ į ūkį vertino gerokai mažiau, todėl pasiūlė pastarajam tik 20 000 litų kompensaciją.
Adofas šios sumos nepriėmė ir demonstratyviai nusviedė ant žemės, o tada, anot Valentino, šios pinigus tuomet pakėlė ir pasiėmė tame susitikime taipogi dalyvavęs V. Trinskis.
Trintuko pravarde garsėjantis Kauno organizuoto nusikalstamo pasaulio veteranu tituluojamas vyriškis šiuos, o vėliau ir dar du kartus po 10 000 litų esą iš ūkininko paėmė šio „už ramų gyvenimą“.
Ginčijamus žemės sklypus Valentinas netrukus perrašė judviejų su Adolfu motinai, tačiau ramybės taip ir nesurado. Ūkininkas vis dar nesigalėjo naudotis nei savo žemės ūkio technika, nei saugykloje supiltais grūdais, o paskolas jam išdavę bankai nuolat reikalavo už pakolas mokėti palūkanas bei grasino bankrotu.
Apkaltino „žiurkiavimu“
Štai tuomet akiratyje vėl pasirodė V. Trinskis, kuris, atrodo, buvo neblogai informuotas apie visas ūkininko bėdas.
Anksčiau V.Trinskis drauge su Valentinu medžiodavo, o kartais pats išsiveždavo miško žvėrelių šėrimui skirtas grūdų atliekas, todėl ūkininko valdose nebuvo netikėtas svečias.
Atvykėlis be didelių įžangų esą apkaltino Valentiną „žiurkiavimu“ ir pareiškė, kad už tuos 5 – 6 jo vardu brolio įsigytus sklypus vis tiek reikės sumokėti ir įvardijo 15000 litų sumą.
Ūkininkas puikiai žinojo Trintuko „reputaciją“ ir padėtį nusikalstamame pasaulyje, todėl, baimindamasis dėl savęs ir šeimos, net nemėgino kreiptis į teisėsaugininkus, juo labiau, kad V. Trinskis pažadėjo išspręsti visas problemas, jeigu šis įvykdys keliamas sąlygas. Tam tereikėjo pasirašyti skolos raštelį 150000 litų sumai ir jau kitą dieną spyna nuo mechanizacijos dirbtuvių durų turėjo išnykti.
Valentinas tikėjosi, kad atgavęs „įkalintą“ savo turtą bent jau per metus sugebės išsimokėti reiklaujamą „duoklę“ ir su visko sutiko.
Spyna „nenukrito“
2003 metų sausio 15 dieną vyriškis iš mokyklos vos po kelių pamokų pasiėmė sūnų, bei su kitu, tuo metu aukštojoje mokykloje studijavusiu sūnumi bei žmona nuvažiavo prie V. Trinskio namų.
Ūkininkas tikino, kad šeima jam buvo reikalinga tam, kad pireikus vėliau paliudytų, jog jokių tariamos paskolos pinigų jis negavo. Palikęs šeimos narius laukti automobilyje gatvėje pas Vidmantą Valentinas užėjo vienas ir jam diktuojant ant tuščio popieriaus lapo savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kad iš verslininko Rimanto Steponavičiaus pasiskolino 150 000 litų, kuriuos įsipareigojo gražinti iki 2003 metų gruodžio 31 dienos.
R. Steponavičių V. Trinskis esą įvardijo kaip „patikimą žmogų, turintį daug pinigų“, tačiau su juo taip ir nesupažindino, nes namuose tądien augiau nieko ir nebuvo.
Trintukas gasdino, kad nesusimokėjus laiku, vėliau bus „įjungtas skaitiklis“, o po to gali susprogti ar sudegti Valentino namai, bei automobiliai, o šeimą ir jį patį netikėtai užgriūti visokie nelaimingi atsitikimai.
Tačiau nepaisant pasirašyto skolos raštelio, spyna nuo mechaninių dirbtuvių durų taip ir „nenukrito“, todėl vėliau V.Trinskis pranešė, kad su Adolfu nepavyko susitarti ir patarė pamiršti apie raštelį. Esą jis šį beverčiu popierėliu tapusią rašliavą suplėšė ir išmetė į šiukšlių dėžę, todėl Valentino skola – anuliuota.
Raštelis sutartimi virto
Tačiau po poros metų savo pretenzijas ūkininkui pareiškė jau Rimantas Steponavičius, kuris pateikė jau paskolos sutartimi virtusį skolos raštelį.
Verslininkas teigė, kad šį dokumentą su Valentinu surašė savo namuose pakaitomis pildydami tekstą ir jis suteikė ūkininkui paskolą grynais pinigais, o vėliau kantriai laukė jos gražinimo. Nors skirtingais braižais sukurptame dokumente nėra numatyta jokių palūkanų, tačiau verslininko teigimu, žodžiu buvo susitarta, kad jos bus ne mažesnės kaip 20 000 litų į metus.
R.Steponavičius neslėpė, kad taip elgėsi, nes norėjo išvengti mokęsčių.
Anot, Rimanto, skolininkas ir skolintojas surašė kiekvienas savo sutarties dalį, o vėliau notaras patvirtino, kad toks dokumentas galioja. Verslininkas tikino, kad Valentiną kaip labai gerą savo draugą jam rekomendavo V.Trinskis, todėl jis iš ūkininko nereikalavo nei kontaktinių duomenų, nei pats nenurodė nei savo telefono ar bent atsiskaitomosios sąskaitos.
Esą savo skolą skolininkas galėjo perduoti per V. Trinskį arbą kitais šio nurodytais būdais. Teisme R. Steponavičiui nesisekė įtikinamai paaiškinti ir kokiais sumetimais „sutartis” buvo pasirašyta 2003 metų sausio 15 d., kai įrodyta, jog kaip tik tuo metu jis buvo užsienyje ir fiziškai dokumento pasirašyme dalyvauti negalėjo. Tad verslininkas tikrai žinojo, kad pasirašo jau iš anksto suklastotą dokumentą.
Vis tik R. Steponavičius laimėjo net kelias civilines bylas dėl šios sutarties galiojimo ir teismo nutartis jau perdavė anstoliams. Tiesa, sprendimų vykdymas sustabdytas, kol savo sprendimą šioje turto prievartavimo ir sukčiavimo byloje paskelbs apygardos teisas.
Apklausos nebaigtos
Teisėsaugininkų užtarimo ūkininkas Valentinas ėmė ieškoti tik 2006 metais, kai, neberasdamas kitos išeities, pagaliau jiems pasipasakojo savo bėdas.
Pareigūnai į susitikimą su R. Stankevičiumi ir V. Trinskiu vienoje Kauno degalinėje vykusį reketuojamąjį aprūpino specialia įrašymo įrangą, tačiau įtariamieji, tarsi žinodami apie tai, pokalbio metu stovėjo toli nuo jo, po trankią muziką skleidžiančiais garsiakalbiais, todėl pokalbio kokybiškai įrašyti nepavyko.
Beje, tuomet V. Trinskis pareiškė Valentinui, kad jis apie šį reikalą su sutartimi nieko nežino ir liepė aiškintis su Rimantu. Nukentėjusiojo ūkininko apklausą teismas tęs kito posėdžio metu, kuris įvyks tkovo pabaigoje. Gynybos bei prokurorės pageidavimu liudininkais į šį posėdį taip pat iškviesti ūkinininko žmona bei abu sūnūs.
Po jų savo parodymus turėtų duoti ir V. Trinskis, kuris atkakliai tikina, kad su šia byla neturi nieko bendro.
Audringa Trintuko praeitis
Policijos pareigūnų duomenimis, 1989 – 1991 metais V. Trinskis, drauge su Gražuolio pravardę turėjusiu Sauliumi Pilipavičiumi buvo Negro grupuote vadinamos Kauno Senamiesčio gaujos veikėjo Jono Negrodskio artimiausiais padėjėjais.
1993 - 1995 metais Trintukas pats vadovavo šiai grupuotei.
1999 metais jam taikytos Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytos poveikio priemonės, nors V. Trinskis tik 1984 metais teistas už chuliganizmą. Šis teistumas jau seniai išnykęs, o Trintukas laisvės neprarado ir 2005 metais, kai Kauno apygardos teismas nuteisė jį 5 metų laisvės atėmimo bausme.
Tuomet drauge su juo už turto prievartavimą teisiamą kaunietį Stasį Jovaišą teismas išteisino, o V. Trinskį paliko laisvėje iki nuosprendžio įsiteisinimo.
Proceso metu nustatyta, 2004 metų liepos 26 dieną, Trintukas, su dar keliais, taip ir nenustatytas asmenimis, sporto klube „Heraklėja“ iš verslininku save vadinančio Algirdo B. reikalavo 10 000 eurų.
Tą dieną sportuotį atėjusį Algirdą keli vyrai uždarė klubo tarnybinėse patalpose ir telefonu iškvietė V.Trinskį. Atskubėjęs Trintukas kelis kartus sudavė reketuojamajam į veidą ir atėmė iš jo turėtus 3200 litų bei apynaujį automobilį „VW Polo“. Italo pravarde turinčiam Algirdui buvo liepta per kelias dienas atiduoti 1000 eurų, kuriuos jis neva liko skolingas „už Londoną“ dar nuo 1997 metų. Apiplėštajam buvo pagrasinta, kad pavėlavus jo „skola“ išaugs iki 1500 eurų, o automobilis buvo nugabentas į mokamą stovėjimo aiktelę Raudondvario plente.
Algirdas B. tą pačią dieną kreipėsi į policiją ir Trintukas buvo sulaikytas, o po ilgokai nusitęsusio tyrimo bei teismo proceso, ir nuteistas. Tačiau V.Trinskis visą laiką įtikinėjo, kad kadaise verslininkui buvo paskolinęs 4000 JAV litų, kuriuos šis turėjo įdėti į bendrą verslą Londone, tačiau to neįvykdė.
Aukštesnės instancijos teismą V.Trinskio argumentai įtikino, tad kaltinimai turto prievartavimu buvo perkvalifikuoti į savivaldžiavimą, o Vidmantas tuokart atsipirko tik pinigine bauda.
Remigijus RAINYS
AKISTATA
