Vaizdo įraše „Nenugalimos“ Skirmantas Malinauskas pasakojo apie savo patirtį atvykus į Ukrainą ir jau atbukusius nuo pavojaus sirenų šalies gyventojus.
„Bendrai Ukrainoje gyvenimas nėra sustojęs, bet vos įvažiavus į šalį matai, kad joje kariaujama – tai parodo plakatai ir blokpostai, kuriuos turėsite nuolat įveikti. Jei atvažiuojate ir nežinote, ką toliau daryti, turėsite aibę problemų. Vienas iš tokių dalykų yra sirenos, įspėjančios apie artėjantį bombardavimą, kurios ten jau įprastas dalykas. Vos tik išgirdus sireną reikia slėptis, pulti prie žemės, tačiau matau, kad yra kitaip. Žmonės atbuko – jie net nesislepia“, – vaizdo įraše kalba vyras.
Jis papasakojo ir vieną situaciją, su kuria susidūrė veždamas krovinį su pagalba. Vykęs už kolonos kitų sunkvežimių į padalinį, kuriame renkama humanitarinė pagalba, jis pastebėjo, kad šis pastatas būtų lengvas taikinys rusams. Paklausęs padalinio vadovo, kodėl visi žmonės ten susirinkę būna, jis gavo atsakymą, kad ten dažniausiai būna tik keli žmonės ir kad jie visi jau yra pripratę prie krentančių bombų. Sulig šiais žodžiais įsijungė sirenos ir vadovas pasakė jiems važiuoti ten, kur saugiau.
„Susispietę sėdėjome sunkvežimyje, kuris mus vežė tiesiog į plyną lauką. Supratau, kad sunku gyventi po raketų lietumi. Kai nežinai, kada gali į tave pataikyti. Bet tiesiog su tuo reikia susigyventi. Kai tai rodo per kompiuterio, televizoriaus ekraną, apie tai nesusimąstai. Arba tiesiog atbunki. Bet jei raketa pataikytų kur nors į Vilnių ir žinotum, kad kita raketa gali skrieti tiesiai į tavo namus, kaip tas gyvenimas atrodytų?“ – klausia S. Malinauskas.
Jaudina iki širdies gelmių
Savo patirtį, tiesa, jau iš fronto, papasakojo ir lietuvis savanoris Marius Skripkiūnas, kuris jau kurį laiką kariauja greta ukrainiečių.
„Kai randi tuos vaikų lavonėlius... tai kaip gali jaustis? Mes, vyrai, esame stiprūs, bet kitą kartą pasižiūrėjus ir ašaros byra. Pravažiavau daug mūšių, sutikau daug kareivių ir karininkų ir jei pas mus kokiu nors atveju nutiktų neramumai, stočiau gelbėti be jokios kalbos“, – savo poziciją išsako Marius.
Vyras pasakoja, kad fronte situacija nėra tokia puiki. Trūksta daugybės priemonių, ginklų, anksčiau iš nevilties kariai stovėdavo su nupjautais vamzdžiais, kol jie į rankas negavo automatų.
Tačiau kiekvienas nukautas okupantas, šarvuotis, okupanto tankas reiškia mažėjančias okupantų gretas, kurios gali atvykti okupuoti Lietuvą. Anot S. Malinausko, „Tai mažesnė jėga, kuri silpnina tikimybę vėl atsidurti „tautų kalėjime“.
Fronte kariaujantis Marius taip pat užsiminė ir apie įdomų dalyką. Kariaudamas rusų gretose jis matė ir kariauti amžiumi netinkančių vyrų. „Charkive ateina paskutiniai surinkti rusai – kažkokie pensinininkai, po jų gale eina ir kadyrovcai. Jei apsisuki, jie šaudo ir į savus“, – pažymi savanoris.
Tai rodo ir tai, kad rusų okupantai išties yra beviltiškoje situacijoje ir griebiasi paskutinio šiaudo.
Parama parodo, kad kariai rūpi
Pats Skirmantas, pamatęs ukrainiečių medikų prašymą padėti su medicininėmis priemonėmis, skubiai į jį atsiliepė. 2 dienas buvo renkama parama, kurios metu buvo surinkti medicininiai instrumentai.
„Pasakojo vienas iš darbuotojų, kuris mums stipriai padėjo. Jis sakė, kad atėjo jau pagyvenęs žmogus ir atsinešė 100 pakelių nuskausminamųjų vaistų. Jis iš savo pensijos nupirko visus tuos vaistus“, – kalbėjo vyras.
Jis atkreipia dėmesį, kad Ukrainoje labai trūksta ir specifinių medikamentų, kurių paprastose vaistinėse tiesiog nenupirksi. Anot jo, žmonių netgi žmonių surinktų drabužių tiek daug, kad jie net vežami naikinti. „Paramą rinkti vis sunkiau ir sunkiau. Lengva rinkti rūbus, tačiau tam, kad juos išvežiotų, reikia paplušėti. O svarbu ne tik atimti priešo gyvybę, bet ir išsaugoti savo civilių, karių gyvybes.“
„Kai nuvažiavome į Ukrainą, turėjome išrūšiuoti dėžes, kurios buvo pilnos konservų, įvairiausio maisto, medicininių prekių. Bet galiu pasakyti, kad ši siunta buvo norima visų. Žmonės žino, ką daro. Tose dėžėse buvo dalykai, kurie nudžiugins karį. Galbūt tai nėra ginklai, termovizoriai, kurių labai reikia, ar visureigis, kuris gali išgelbėti gyvybę. Bet tai yra dalykai, kurie sušildo, pamaitina, galų gale tai yra dalykai, kurie įkvepia, nes jie žino, kad kažkur yra žmonės, kurie jais rūpinasi. Tai labai didžiulė pagalba“, – apie ištiestą pagalbos ranką pasakoja jis.
Kalbėdamas apie rusų okupantus, jis nepamiršta paminėti ir marodierių, kurie dažnai užfiksuojami vaizdo įrašuose. Jie iš neturėjimo ką valgyti vagia iš ukrainiečių parduotuvių, tiesiai iš žmonių namų vagia vištas, naminius gyvūnus.
„Vargu, ar tokiu elgesiu jie užsitikrins vietinių gyventojų pagarbą. Yra juokaujama: rusai žadėjo, kad ukrainiečiai juos priims su gėlėmis, tačiau taip ir atsitiko. Tos gėlės yra šalia karstų, kuriuose namo grįžta rusų kariai, o likusioje sunkiojoje technikoje yra randami ukrainiečių televizoriai ir kita technika“, – kalba jis.
Bando ir pasipelnyti
Tiesa, karo metu atsiranda ir žmonių, kurie nori iš beviltiškos situacijos pasipelnyti.
„Kalbant apie automobilius, mes patys susidūrėme su problemomis ieškant transporto. Atsitiko taip, kad Lietuvoje neliko daug visureigių, ypač kalbant apie pikapus, kurie būtų įperkami. Iš esmės tai ne nauja technika, o įperkama ir kokybiška, tinkama naudojimui. Ji karo zonoje gali būti sunaikinta ar sugadinta labai greitai. Pradėjome ieškoti ir pamatėme nemalonią tendenciją – pirmiausia, kyla kainos.
Yra žmonių, kurie naudojasi situacija ir, kadangi rinkoje pradeda trūkti senesnių visureigių, kainos pradedamos kelti tam, kad galima būtų užsidirbti“, – apie pasipelnyti bandančius žmones užsimena jis.
„Aišku, yra ir tokių žmonių, kurie pradeda piktnaudžiauti. Skambina tiekėjams, sako, kad automobilis bus vežamas į Ukrainą ir prašo, kad jis būtų tiesiog padovanojamas už dyką ar parduodamas su didžiule nuolaida. Paskui nežinia, ar tas automobilis nėra tiesiog perparduodamas“, – apie įvairias schemas kalba S. Malinauskas.
Galvojant apie pagalbą svarbu ne tik suprasti, kad ją organizuojantis žmogus turi būti patikimas, bet ir žinoti kelis dalykus.
„Kai jūs galvojate apie pagalbą, o padėti labai svarbu dėl mūsų pačių saugumo, pirmiausia pagalvokite apie 2 dalykus: pirmiausia, ar žmogus, kuriam skiriate savo surinktus daiktus ar pinigus iš tiesų nori padėti Ukrainai, ar jo tikslai yra visai kiti – galbūt jis tiesiog nori pasipelnyti. Bet yra ir antras atvejis – ar žmogus, kuris nori padėti, iš tiesų tai padaryti gali. Tokios situacijos yra dažnos ir reikia suprasti, kad vien entuziazmo neužtenka“, – apie tai, kad neturėdamas plano, kaip padėti nuo karo bėgantiems žmonėms žmogus gali padaryti meškos paslaugą kalba Skirmantas.
Jis dėkoja ir žmonėms, kurie aktyviai prisidėjo prie pagalbos. Per dvi dienas jie surinko kelis sunkvežimius tvarsčių, medicininių įrankių, vaistinėlių, kurių savanoris Laurynas Jarutis suaukojo virš 200, ir transporto priemonių.
„Lietuva su Ukraina per šį karą labai suartėjo – Lietuva buvo viena pirmųjų, kuri pirmoji suskubėjo ištiesti pagalbos ranką“, – šypteli jis.
